Pateikiu dialogo su vaiku pavyzdį, kuriuo kalbantis įtraukiame vaiką į problemų sprendimą, kaip lygiavertį partnerį, ugdome bendradarbiavimo įgūdžius, mokome emocijų pažinimo ir empatijos.
• Tvirtai pasakykite, ką jaučiate, tačiau nekritikuokite vaiko charakterio.
,,Aš įsiutusi, kad mūsų kambario siena buvo išpaišyta!”
• Išdėstykite savo lūkesčius.
,,Aš tikiuosi, jog su pieštukais tu pieši ant tam skirtų lapų.”
• Parodykite vaikui kaip pasitaisyti.
,,Sieną dabar reikia nuplauti, laukia daug sunkaus darbo.”
• Suteikite vaikui galimybę rinktis.
,,Paėmęs pieštukus gali su jais piešti ant tam skirtų lapų arba aš juos visai paimsiu. Nuspręsk pats.”
• Imkitės veiksmų.
Vaikas: Kodėl nebėra mano pieštukų?
Tėvai: Tai tu mums pasakyk kodėl.
• Problemų sprendimas.
,,Ką turime sugalvoti, kad tu galėtum naudotis savo pieštukais, bet aš būčiau tikra/tikras, kad sienos liks švarios?”
Tuomet paimkime popieriaus lapą ir paskatinkime vaiką surašyti visas mums kilusias mintis. Užrašykime bet kokias mums ir vaikui kilusias mintis jų nevertindami. Šioje vietoje svarbus akcentas, jog mintys būtų surašomos. Vaikas jausis svarbus, kad jo mintys yra užrašomos, jausis mūsų bendrininkas. Tuomet iš užrašytų minčių diskusijos būdu išrinkime tą, kuri atrodo tinkamiausia. Venkime kirtikuoti ar sumenkinti neatrinktas mintis, tiesiog argumentuokime, kodėl to padaryti negalime ir kodėl kita mintis bus geresnė. Argumentus stenkimės parinkti atitinkančius vaiko kalbą ir jo supratimo lygį.
Turiningų ir naujų atradimų nešančių pokalbių su mūsų mažaisiais!
Parengta pagal Elaine Mazlish, Adele Faber ,, Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų“