Kodėl tėvystė kartais apkarsta?

Šiais laikais nereikia plauti vystyklų, nes yra vienkartinės sauskelnės ir skalbimo mašinos, taip pat yra buteliukų sterilizatoriai, indaplovės, vienkartinės servetėlės, kūdikių priežiūros kursai ir „Sodros“ pašalpos, mokamos dvejus metus. Nepaisant viso to, kartais tėvams būna tikrai sunku…

 

kudikis-su-mama

Psichologė Milda Karklytė:

Tobulų šeimų nėra, ir problemų kyla daugelyje jų, tik vieni jas išgyvena skausmingiau, kiti – lengviau. Štai kokias dažniausiai tėvams kylančias problemas galima išskirti.

  • Įtampa, išgyvenama dėl to, kad nesate pakankamai geri tėvai. Dauguma tėvų nesijaučia pakankamai gerais. Vieni išgyvena, kad skiria vaikui nepakankamai laiko, kiti – kad negali jo leisti į darželį, į kurį norėtų, ar neranda galimybės nuvežti į zoologijos sodą. Tokia įtampa persiduoda vaikui, o kai vaikas įsitempia, tėvai įsitempia dar labiau… Taip įsisukama į ydingą ratą.
  • Nesugebėjimas susitvarkyti su savo jausmais. Vienas didžiausių tėvystės iššūkių – susitvarkyti su savo jausmais. Tarkim, kartais vaiko ožiukus vertėtų ignoruoti – jei jis matys, kad jums nė motais, jog jis zyzia, prašydamas ledų, tai greičiau nurims. Tačiau tą zyzimą ištverti taip sunku! Ypač sunku vienišoms mamoms, kurioms kartais gali atrodyti, kad jausmų viduje tiek, kad tuoj sprogs.
  • Laiko sau ir savirealizacijos nebuvimas. Kartais manoma, kad, kai gimsta vaikas, mama kelis metus turėtų priklausyti tik jam. O ir seneliai mėgsta paauklėti, kad kokie jau čia klubai, draugės ar mėgstamos veiklos, kai turi auginti vaiką. Bet neskirdama laiko sau nuskriaustumėte ir save, ir šeimą. Vėlgi įsiveltumėte į ydingą ratą – jeigu mama neranda laiko atsikvėpti, ji jaučiasi nelaiminga, o tada ir vaikas jaučiasi nelaimingas.
  • Pablogėję sutuoktinių santykiai. Vaikeliui gimus partnerių santykiai keičiasi, nes lieka mažiau laiko, žmonės labiau pavargsta, o gal vyras pasijunta nustumtas į šoną. Be to, neretai pasidaro opūs auklėjimo klausimai. Jeigu pora mėgsta skirtingą laisvalaikį, tarkim, vyras mėgsta važinėti dviračiu, o žmona – vaikščioti po parduotuves, tai vienas gali eiti vienur, kitas – kitur. O auklėdami vaiką jau negalime pasukti į skirtingas puses…
  • Finansinės problemos. Vaikų auginimas, kaip žinia, nemažai kainuoja. Jeigu šeimai tenka rinktis, ar pirkti vaikui geresnius žieminius batus, ar nuvesti jį pas psichologą, tai jau negerai. Pinigų trūkumas žmonėms kelia nuolatinį stresą.
  • Fiziniai ir fiziologiniai mamos pokyčiai po vaiko gimimo. Kai kurios moterys į tai žvelgia labai jautriai. Tarkim, moteris per nėštumą sustambėjo, vyras jai kažką užsimena šiuo klausimu, sportuoti ji neranda laiko, užtat jaučiasi labai prislėgta.
  • Mūsų asmeninės vidinės traumos. Kai susiduriame su savo vaiku, mums ima lįsti iš pasąmonės mūsų vaikystės prisiminimai. Kai kurie jų gali būti skausmingi. Arba jų veikiami galime elgtis netinkamai. Pavyzdžiui, vaikas krinta ant žemės ir rėkia. Jei mama prisimena, kad ant jos pačios už tokius dalykus tėvai šaukdavo, jai bus labai sunku susitvardyti, kad nepradėtų šaukti ant savo vaiko. Arba priešingai – mama pasąmonėje ar sąmonėje nešiodamasi patirtą skausmą, kai buvo baudžiama, griežtai auklėjama, barama, gali būti pernelyg nuolanki, visaip besistengianti išvengti vaiko ašarų, kas taip pat yra žalinga vaiko vystymuisi ir asmenybės raidai.  Kitaip sakant, išsigydyti savo vaikystėje patirtas traumas nėra lengva užduotis.
Praktiniai patarimai
  • Nesmerkite savęs. Tai, kad jums kartais kyla „negražių“ jausmų ir problemų, yra suprantama. Ir nereikia savo jausmų bijoti. Tik svarbu, kaip juos išreikšite. Nereikėtų to, ką negero apie vaiką pagalvojate pykčio apimti, sakyti jam į akis.
  • Įvertinkite mažų žingsnelių galią. Būna, tėvai atėję į mano kabinetą skundžiasi, kad kažkas negerai. Mes aptariame, ką reikėtų daryti, kad situacija pasikeistų. Kai jie ateina po savaitės ir aš klausiu, kaip sekėsi, jie neretai atsako, kad blogai, nes vaikas nepasitaisė.
    Mes aptariame, ką reikėtų daryti, kad situacija pasikeistų. Kai jie ateina po savaitės ir aš klausiu, kaip sekėsi, jie neretai atsako, kad blogai, nes vaikas nepasitaisė. Pakalbam ir išsiaiškinam, kad vaikas, turintis elgesio sutrikimą ir 20 kartų per dieną keliantis isterijas, po savaites iškelia 15 isterijų per dieną. Tai yra didelis pasiekimas, kuriuo reikia džiaugtis. Tevams išmokus džiaugtis mažais žingsneliais, galiausiai nukeliaujame gerokai toliau nei tikintis staigių didelių pasikeitimų.
  • Nepuoselėkite per didelių lūkesčių. Mes šiais laikais esame orientuoti į nuolatinį tikslo siekimą, ir tai neleidžia mums tiesiog džiaugtis tuo, ką turime. Tarkim, norime, kad vaikas gerai mokytųsi, ir jam tikrai sekasi mokslai. Tuomet mes norime, kad jis dalyvautų olimpiadoje ir ją laimėtų. Kai jis laimi mokyklos olimpiadą, norime, kad jam gerai sektųsi miesto, o vėliau – respublikinėje olimpiadoje. O dar yra pasaulinės olimpiados… Štai ir išeina, kad, nuolat siekdami tikslų, niekuomet nesijaučiame tikrai patenkinti. Geriau tiesiog džiaugtis vaiku tokiu, koks jis yra čia ir dabar.
  • Palaikykite vienas kitą. Labai svarbu, kad partneriai vienas kitą palaikytų, nes gera emocinė savijauta namuose lemia labai daug. Jeigu mes jaučiame, kad namuose galime ir papykti, ir išsikalbėti, kad niekuomet nebūsime pasmerkti, mums bus daug ramiau ir jausimės tvirčiau.
  • Nepraraskite draugų ir artimųjų. Kartais, susilaukę vaikų, mes dėl laiko stygiaus prarandame draugus, imame mažiau bendrauti su tėvais ar broliais. O pakalbėję su artimais žmonėmis ar jiems išsilieję, tikrai pasijustume geriau. Tad kartais verta kūdikį porai valandų palikti pas močiutę ar pas tetą ir pabendrauti su drauge. Nereikia jausti kaltės, kad vaiką paliekate. Pabendravusi ir prisipildžiusi geros energijos būsite jam naudingesnė.
  • Jei pervargstate darbe… Kartais po sunkios darbo dienos būna labai sunku gražiai bendrauti su namiškiais. Čia reikėtų savęs paklausti: „Kas man svarbiau: ar viršininkas, ar vaiko gerovė?“ Reikia sąmoningai sau pasakyti, kad nenorite neigiamų darbinių emocijų išlieti namie, kurie jums padės jas nukreipti kitur. Gal galite šefui pasakyti, kai jums kažkas atrodo neteisinga, ir pasijusite geriau. Kai kuriems labai tinka po darbo pabėgioti ar nueiti į sporto salę, o gal mašinoje garsiai pasileisti roko muziką ir padainuoti kartu. Pyktis ar susierzinimas yra aktyvi energija, kuri būna mumyse, kol jos kur nors neišleidžiame, tarkim, neišsirėkiame. Tad mums reikėtų pagalvoti, kokia fizinė pykčio išraiška gali būti tinkama – pabėgioti, paspardyti kamuolį ar pan.
  • Jei pratrūkstate pykčiu… Turite tai priimti kaip natūralų dalyką, bet pasakyti sau, kad stengsitės, jog daugiau taip nenutiktų. Ir dar labai svarbu atsiprašyti vaiko už tai, kas negero nutiko. Ir jokiu būdu nekaltinti jo dėl to, kad pratrūkote.

 

Gintarė Kairytė, ,,Mažylis” 2016 m. 11 Nr.