Tėvystės pilnatvė

  1. Kaip išsivysto tėvystės įgūdžiai? Ar jų galima išmokti?

Mūsų tėvystės įgūdžiai pradeda formuotis turbūt nuo mūsų pačių gimimo. Mums patiems dar sąmoningai nesuprantant, priklausomai nuo mūsų tėvų ar globėjų elgesio, formuojasi tėvų-vaikų santykių modelis, meilės, rūpesčio, dėmesio, artumo, bendrumo ir pan. supratimas. Augdami ir reaguodami į mus supančią aplinką, šį modelį mes vis papildome. Mūsų požiūrį į tėvystę, į vaikų ir tėvų santykius, gali įtakot1463320_739981336101395_3078300966108211430_ni labai daug faktorių. Pavyzdžiui, kokie žmonės mums atrodo sektini ir autoritetingi? Kokius lūkesčius turime savo gyvenimui? Ar mums augant mūsų aplinoje buvo mažų vaikų? Galbūt mes turėjome juos prižiūrėti? Kaip mūsų tėvai kalbėdami su kitais atsiliepia apie tėvystės patirtis? Kaip kiti pažįstami suaugę atsiliepia apie tėvystės patirtis? Dar galima būtų vardinti daug faktorių, kurie gali įtakoti mūsų tėvystės įgūdžius.
Galiausiai, kai suaugame ir pradedame planuoti vaikutį, labai svarbu, ar ruošiamės ne tik fiziškai, tačiau ir emociškai bei kaupiame ypatingai svarbias vaiko raidos ir psichologines žinias, susipažįstame, kokia priežiūra, koks mūsų indėlis bus reikalingas vaikučiui.
Na ir žinoma pati svarbiausia patirtis – mūsų pačių atžalos gimimas. Neretai tėvams, jis būną gerokai ,,papurtantis“, tėvai sako, jog nepaisant to, jog domėjosi, mokėsi, tačiau vaikučio atėjimas sukelia daug įvairių emocijų ir patirčių ir ne visada tik geriausių. Ir tai yra visai natūralus dalykas. Kol nesame to patyrę, sunku įsivaizduoti, kas mūsų laukia. Tačiau visi tėvai sutinka, jog turimos žinios gerokai padeda su šiais sunkumais susidoroti, o būnant su vaikeliu jie auga ir mokosi toliau.
Ar mums seksis stiprius tėvystės įgūdžius pasiekti greičiau, ar lėčiau, priklauso nuo kiekvieno mūsų gyvenimo patrties, asmeninių savybių. Tačiau, jei mes sąmoningai domėsimes, dirbsime su savimi, tikrai galime juos išsiugdyti.

   2. Kada tėvystė prasideda?

Manau, kad mūsų tėvystė prasideda tą minutę, kai sužinome, kad laukiamės vaikelio.

   3. Kaip suprasti, kad du žmonės yra pasiruošę susilaukti palikuonių?

Manau, jog abu tėvai visų pirma tai turėtų pajausti širdimi, kad jie nori, yra pasiruošę. Kitas labai svarbus dalykas – jog abu žmonės jaustųsi esą tikri dėl jų tarpusavio santykių, būtų šiais santykiais patenkinti. Taip pat begalo svarbu, jog vaikelio norėtų abu poros nariai. Labai svarbu, kad iki nusprendžiant turėti vaikelį, jaunoji šeima būtų išsamiai pasikalbėjusi apie savo požiūrį į tėvystę, vaiko auklejimą, atsakomybių pasidalinimą, pasikeitusi šeimos gyvenimą. Jei norime išvengti didelių konfliktų ir nusivylimų, svarbu, jog iki gimstant vaikeliui, šiuos požiūrius kuo labiau suderintume.
Šalia šių itin svarbių emocinių dalykų, reikėtų nenuvertinti ir materialių. Dažni porų konfliktai vyksta dėl skirtingo požiūrio į finansus, šeimos biudžeto valdymą. Gimus vaikeliui, tėvų galimybės gerokai pasikeičia dėl padidėjusių išlaidų, todėl prieš planuojant vaikelį būtų svarbu aptarti, kokios bus šeimos galimybės tuo metu, kokie finansiniai prioritetai, kiek jie galės skirti finansų vieniems ar kitiems įprastiems dalykams.

4. Kodėl neretai vaiko laukimas sutrikdo asmenybės pusiausvyrą, atsiranda nerimo, baimės ir nežinomybės jausma?

Visų pirma tai lemia fiziniai pokyčiai moters kūne – pasikeičia hormonų pusiausvyra, kas gali įtakoti didesnį nerimastingumą, jautresnes reakcijas, moters savijauta gali būti pablogėjusi. Šios savijautos taip pat įtakoja ir vyrą. Po sunkios darbo dienos, palaikyti moterį kuri jaučiasi prasčiau, reikia daugiau energijos nei gyvenant įprastu ritmu. Tad vyras gali tapti taip pat labiau įsitempęs, labiau pavargęs. Nepaslaptis, jog pakinta ir seksualiniai santykiai. Tad vien fiziniai pasikeitimai gali nemenkai mus papurtyti.
Taip pat keičiasi ir mūsų gyvenimo ritmas, laisvalaikio praleidimas. Keisti savo turimus įpročius nėra lengva, todėl ir dėl šių priežasčių gali kilti ir susierzinimo, ir pykčio ir kitų neigiamų emocijų.
O kai mes pradedame leisti laiką, ramiau, nesame nuolat nukreipę savo minčių į kažkokią veiklą ar užsiėmimą, iš mūsų vidaus gali pradėti kilti emocijos, kurios iki to laiko buvo užgniaužtos, gal net mūsų pačių nesuvoktos. Nebūtinai tai nutinka kiekvienoje šeimoje, tačiau neretai, tai taip pat gali būti priežastis, kodėl padidėja nerimas, baimės, pyktis…
Na ir žinoma, mūsų ateinantis vaikelis, atsineša su savimi daug paslapties. Mes nežinome, koks jis bus? Kaip man seksis susitvarkyti su jo keliamais iššūkiais? Ar nebūsiu per daug pavargusi, kad galėčiau juo pasirūpinti? Kaip atrodys mano kūnas po gimdymo? Ar aš dar būsiu patraukli savo vyrui? Ar nenukentės mano darbo kokybė ir karjera dėl nuovargio prižiūrint vaikelį? Ar mes turėsime pakankamai pinigų? Ar vaikutis bus sveikas? Ar mano žinios bus tinkamos auginti jį laimingu žmogumi? Ir dar daug daug klausimų galėtume vardinti, kurie kyla būsimoms mamoms ir būsimiems tėčiams. Ir iki gimstant vaikeliui mes to tikrai nežinome, tad natūralu, jog tai kelia nežinomybės jausmą. O kur yra nežinomybė, ten dažniausiai yra nerimas ir baimė.
Turbūt skaitant gali darytis baugu, tačiau išgirdus savo vaikučio pirmąjį klyksmą ir patyrus laimę ir prasmę, kurią jis suteikia mūsų gyvenimui, dažniausiai tie iššūkiai, kuriuos išgyvenom, nebeatrodo tokie dideli.

5. Kaip būtų galima apibūdinti tėvystės pilnatvės jausmą?

Aš manau, kad tėvystės pilnatvė – tai, kai ir mes ir vaikas, mūsų santykyje jaučiasi laimingi, ramūs, saugūs, artimi, atsipalaidavę. Manau, tame yra ir nemažai subjektyvumo – skirtinga šeima gali turėti skirtingus lūkesčius pilnatvei patirti. Labai svarbu, jog neturi tėvai būti tobuli, tikrai ne. Šalia buvimo ir augimo kartu, jie patiria ir neigiamų emocijų, jie klysta, susipyksta, tačiau visada jaučiame stiprų ryšį ir besąlyginę meilę.

6. Ką daryti, jeigu tėvystė nesusiteikia pilnatvės jausmo ir pasitenkinimo?

Tikėtis, kad vien tėvystė suteiks pilnatvės jausmą, ar ,,užkimš“ vidinę tuštumą yra nepakeliama našta vaikui, kuri atneš ateityje daug problemų. Turėdami tokį lūkestį, greičiausiai sąmoningai ar nesąmoningai kelsime labai didelius reikalavimus vaikui, norėsime jį savintis, norėsime, jog jis būtų toks, koks norime mes, neleisime jam būti savimi ir eiti savo keliu. Todėl jau planuojant vaikelį reikėtų galvoti apie tai, jog mes jo norėtume susilaukti iš meilės, o ne iš savanaudinių paskatų. Vertėtų pagalvoti, kad mes suteiksime gyvybę vaikeliui, kuris bus savarankiška asmenybė, lygiavertis žmogus. Taip, mes jam padėsime užaugti ir išeiti į pasaulį, mus sies ypatingai artimas ryšys, tačiau jis turės savo norus, savo poreikius bei savo gyvenimą. O už savo laime mes esame atsakingi patys. Be jokios abejonės, vaikelio gimimas suteikia daug laimės ir prasmės, tačiau dažniausiai reikia ir kitų dalykų, jog patirtume visišką asmeninę pilnatvę. Kiekvienam žmogui tai gali būti skirtingi dalykai – profesinai pasiekimai, socialiniai santykiai, buvimas pačiam su savimi, asmeninis augimas, santykis pačiam su savimi, santykis su sutuoktinių, draugų ratas, hobiai ir kt.
O jei tėvystė nekelia pasitenkinimo, reikėtų ieškoti priežasčių, kodėl tai vyksta. Išties svarbu būtų to neužleisti, nes mūsų nepasitenkinimą, blogas nuotaikas vaikai labai greitai pajunta, net jei stengiamės to neparodyti. Pajutę šį nepasitenkinimą vaikai pradeda taip pat blogai jaustis. Gali prasidėti emocijų, somatiniai sutrikimai, elgesio problemos. Vertėtų paklausti savęs: ko mums trūksta, kad galėtume jausti pasitenkinimą? Kaip tą galėtume pasiekti? Jei jaučiamės užklimpę, reikėtų nebijoti pasitarti su specialistu.

  7. Tyrimų duomenimis, net 70 proc. porų jaučiasi nelaimingesnės, kai susilaukia pirmagimio. Kodėl taip yra?

Kaip jau kalbėjome anksčiau, susilaukus mažylio, keičiasi gyvenimo ritmas, gyvenimo įpročiai, prasideda gyvenimas, kuris dar nebuvo patirtas, galbūt neišsipildo idiliško gyvenimo lūkesčiai, kuris buvo įsivaizduojamas stebint kitas šeimas iš šalies, ar matant jaunas šeimas filmuose, fotografijose, patirimas didesnis nuovargis, galbūt fizinis skausmas, nerimaujama, ar viską su vaikučiu daro tinkamai, pakitę seksualiniai santykiai. Šie veiksniai gali lemti, jog jaunųjų tėveliu laimės pojūtis krenta. Tačiau po truputėlį įprantant prie pasikeitimų, vienas kitą palaikant, išmokus susidoroti su iškilusiais rūpesčiais, šeimos tampa laimingesnės nei iki to.

  8. Kaip tėvystė keičia dviejų žmonių gyvenimą, emocijas ir jausmus?

Tai labai individualu, priklauso nuo žmogaus gyvenimo istorijos, jo asmenybės savybių ir turbūt, svarbiausia, nuo santykio su antra puse.

  9. Kaip palengvinti tėvystės rūpesčius (nuovargį dėl kėlimosi naktį, pasikeitusius tarpusavio santykius šeimoje ir pan.)?

Manau, jog labiausiai galėtų padėti galimybė kiekvienam iš jaunųjų tėvelių skirti laiko sau bei pabūti dviese be vaikučio.

 10. Kaip susigrąžinti dingusi tėvystės jausmą?

Reikėtų pabandyti prisiminti maždaug tą metą, kada jis pradėjo mažėti. Gal pavyksta prisiminti, kas tuo metu vyko? Kas galėjo įtakoti tėvystės jausmo silpnėjimą? Kaip galėčiau šias priežastis naikinti? Kieno pagalbos galėčiau paprašyti?
Jei jaučiame, jog mūsų tėvystės jausmas dingo, tam turi būti kažkokia priežastis, tad reikėtų gydyti pačią priežastį, o ne tik simptomą. Priežastys gali būti ir išties gilios – mūsų pačių patirtos emocinės traumos, skausmingos patirtys nustumtos į pasąmonę. Tuomet gali padėti asmeninė psichoterapija, kuri leis ne tik atgaivinti tėvystės jausmą, bet ir geriau pažinti save.

Straipsnis publikuotas žurnale ,,Prie kavos” 2016 m. liepos mėn.