Laisvė iki tam tikros ribos

Vaikų psichologė Milda Karklytė

1 situacija. Trimetė Miglė labai nori eiti į darželį su raudonai dažytomis lūpomis ir Naujų metų karnavalui skirtomis kačiuko ausytėmis. Gražiuoju susitarti, kad reiktų atrodyti paprasčiau, neišeina. Ar jai leisti elgtis taip, kaip ji nori, ar ne, ir kodėl?

Pirmiausia reikėtų atsižvelgti į darželio taisykles, bet jeigu jose nėra griežtai pasakyta, kad vaikai turi ateiti be savo žaislų ir be papuošalų ar kitų aksesuarų, tai vaiką galima leisti į darželį su tomis ausytėmis. Jis tikrai gali priiminėti tam tikrus sprendimus mūsų nustatytose ribose. Kačiuko ausyčių (ar princesės sijono) dėvėjimas leis jaustis smagiau, o jokios žalos nei vaikui, nei aplinkiniams tai nedaro. Vaikas pasijunta geriau ir dėl to, kad mato, jog jo norai, kurie nėra labai kasdieniški, gali būti išgirsti ir atliepti. Tai, kas mums atrodo kvaila, jam gali atrodyti labai svarbu.

Lūpų dažymasis – kas kita. Visgi tai paauglių ir suaugusių moterų užsiėmimas, į mergaitė gali be reikalo įsitraukti, tad geriau būtų jai paaiškinti, jog darželinukai nesidažo. Vietoje raudono lūpdažio galite pasiūlyti bespalvio vazelino.

2 situacija. Penkiametė Dovilė nenori vykti su mama ir tėčiu į svečius pas jų draugus, sako, kad jai ten nepatinka ir verčiau liks namie su močiute (kur turbūt didžiąją laiko dalį žiūrės filmukus). Ar tėvams palikti ją su močiute, ar vežtis su savimi, ir kodėl?

Visų pirma reikėtų išsiaiškinti, dėl ko mergaitė nenori į svečius – ar dėl to, kad likusi su močiute žiūrės filmukus, ar dėl to, kad jai jūsų draugai tikrai kažkuo nepatinka. Jeigu ji tų žmonių namuose jaučiasi prastai, nereikia jos versti ten važiuoti. Vaikas turi savo poreikius ir jausmus, į kuriuos reikia atsižvelgti. Jei mergaitė tikrai nori likti namie dėl filmukų, turėtumėte aiškintis ne su ja, o su močiute, ir sutarti, kad likusi namie dukra užsiimtų prasmingesne veikla. Tuomet galite pasiūlyti mažajai rinktis, ar ji su močiute skaitys knygeles ir tvarkysis namie, ar važiuos su jumis į svečius.

3 situacija. Septynmetis Paulius už iš močiutės gautus 20 eurų nori nusipirkti penkias vienodas mašinytes, sako, kad jam būtent jų reikia ir jo teisė pinigus leisti, kaip nori (prieš tai ir mama minėjo, kad galės pirkti, ką panorės). Ar jam leisti pirkti tas mašinytes, ar ne, ir kodėl?

Jei jau pasakome vaikui, kad jis galės pirkti, ką nori, vadinasi, jis ir gali pirkti, ką nori, net jei tai būtų kramtomoji guma už visus 20 eurų. Savo žodžio turime laikytis, be to, vaikas turi pasidžiaugti laisve įsigyti tai, ką išsirinko. Tačiau gali būti, kad pinigus išleidęs neišmintingai, jis kitą dieną prašys tėvų pinigų daiktui, kurio visgi norėjo labiau. Tokiu atveju turite būti tvirti ir nenusileisti – ką išsirinko, tą ir turi. Tai jam bus gera pamoka, kad kitą kartą apsiperkant reikėtų įsiklausyti ir į tėvų nuomonę. O gal jam tų vienodų mašinyčių tikrai reikia ir jis liks patenkintas…

Reikia ieškoti aukso vidurio

Iš to, kas pasakyta, aišku, kad vaikui reikia duoti teisę rinktis, kai tai neprieštarauja sveikam protui ir padeda ugdymui, o ne jam kliudo. Kitaip sakant, jam reikia laisvės, kad jis augtų sveika asmenybe. Kai vaikas gauna laisvės, stiprėja jo savivertė, jis jaučiasi visateisiu žmogumi, o ne robotuku, kuriam vyresnieji tik nurodinėja, kur jam sukti. Jei vaikui bus labai daug nurodinėjama, jis nė nesijaus savimi, jis bus nelaimingas ir netgi turės psichikos problemų, be to, jo savivartė bus žema.

Bet visa tai nereiškia, kad vaikui reikia suteikti visišką laisvę. Tam tikros ribos jam reikalingos. Kitaip sakant, tėvai turi nubrėžti ribas, o vaikas turi savo pasirinkimus daryti tose ribose.

Kuo gresia per didelė laisvė ir ribų nebuvimas? Visų pirma, jei vaikas nežino taisyklių, jis nesijaučia saugus. Atrodo, jam turėtų būti gera gyventi be jokių apribojimų, bet iš tikrųjų atsiveria per daug galimybių, o ribos padėtų jaustis saugiau. Antra, vaikas, kuriam viskas leidžiama, nežino, kaip elgtis tam tikrose socialinėse situacijose. O juk vėliau jis turės keliauti į darželį ar į mokyklą, kitas viešas vietas, ir ten pajus visuomenės spaudimą, kad elgiasi blogai. Bet kaip jam elgtis, jeigu jam niekada nebuvo paaiškinta, kas yra geras elgesys? Be to, be ribų augantis vaikas būna labai egocentriškas, mano, kad pasaulis sukasi aplink jį, ir dėl to negerai jaučiasi ir jis pats, ir aplinkiniai.

Straipsnis publikuotas žurnale ,,Mažylis”, parengė žurnalistė Gintarė Kairytė