Vaikų ir paauglių pirmoji meilė

Kategorija: Žiniasklaidoje

Pirmoji meilė aplanko kiekvieną. Vieni įsižiūri patinkančią mergaitę ar berniuką darželyje, kitiems romantiški jausmai užgimsta mokyklos suole, tretiems – dar vėliau. Psichologė Ramunė Narkevičiūtė pasakoja apie šį jausmą skirtingais amžiaus tarpsniais, tėvų vaidmenį atžalai patyrus pirmuosius romantiškus jausmus ir elgesį aplankius nelaimingai meilei.

Vaikų ir suaugusiųjų meilės skirtumai0e6644c988124b1cb151c1bdb68cab3f-jpg

Meilė yra subjektyvus jausmas ir kiekvienam jis turi šiek tiek savitą atspalvį – ar tai būtų vaikas, ar suaugęs. Meilės supratimui didelę reikšmę turi žmogaus raida, ypač – brandumas. Vaikų meilė dažniausiai yra nukreipta į juos pačius, labiau susijusi su jų pagrindinių poreikių – alkio, šilumos, švelnumo miego, saugumo, – patenkinimu, egocentriškesnė negu suaugusiųjų. Vaikų meilė yra trumpalaikė, kartais net momentinė, kuri remiasi asmeninių poreikių patenkinimu, kito žmogaus fiziniu buvimu šalia, panašiais pomėgiais, savo vertės parodymu. Vaikas gali pasakyti mamai, tėčiui, kitam vaikui, kad myli, tačiau iki 8 – 10 m. amžiaus vaikų meilės supratimas dar labai skiriasi nuo suaugusiųjų – vaikas nemyli taip brandžiai kaip suaugęs, tačiau labai teigiamai reaguoja į kitų žmonių jam rodomą meilę. Vokiečių ir amerikiečių psichologas ir filosofas Erich Fromm vaikišką meilę apibūdina mylėjimu dėl to, kad esu mylimas, o brandžią meilę – buvimu mylimu dėl savo gebėjimo mylėti. Brandi (suaugusiųjų) meilė yra pastovus, besąlygiškas santykis, ryšys, kuriame išsaugojamas žmogaus individualumas, džiaugiamasi galint kažką duoti kitam žmogui ir dėl to jaustis gyvybingam bei laimingam, jausmas kyla iš tikrųuų vertybių, santykis kuriamas jų pagrindu. Visgi, nekiekvienas suaugęs geba brandžiai, besąlygiškai mylėti kitą žmogų. Kitas būdamas ir 40 – ies metų egocentriškai sieks vien tik savo poreikių patenkinimo, asmeninės naudos sau. Nepaisant skirtingo meilės supratimo, jos raiškos, meilės poreikis yra esminis ir be galo svarbus visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų amžiaus ar brandumo – vaikai lygiai taip pat kaip ir suaugę nori jaustis svarbūs, besąlygiškai mylimi ir priimami, taip pat, jog jų roodma meilė yra svarbi ir reikšminga kitam.

Kai užgimsta romantiniai jausmai…
Įžengus į paauglystę (apie 10-11 metus) vaikas gali patirti pirmuosius romantinius jausmus kitam vaikui. Tam tikrą reikšmę šių santykių užmezgimui turi fiziologiniai hormonų pokyčiai paauglio organizme, dažnai tokie santykiai susiję ir su socialiniu statusu bei psichologiniu noru  pasitvirtinti savo svarbą, reikšmingumą, kurti identitetą. Pavyzdžiui,  draugavimas su gražiausia mokyklos mergina vaikinui suteikia daugiau galimybių pasipuikuoti prieš draugus ir sulaukti didesnio jų pripažinimo. Arba tiesiog antrosios pusės turėjimas suteikia jausmą, jog esi paatrauklus, įdomus ir pripažintas. Todėl paauglių romantiniai santykiai dažnai grindžiami fizine išvaizda, socialiniu statusu. Visgi paaugliai antrą pusę renkasi ir pagal  bendrus pomėgius, aprangos, muzikos stilių.  Vėlesniame paauglystės tarpsnyje (apie 14-17 metus) paauglių romantinių santykių užmezgimą veikia ir socialinis spaudimas, pavyzdžiui, „visos draugės ir draugai“ jau turi poras. Taigi šiame amžiaus tarpsnyje paaugliui atrodo, jog susirasti porą yra tiesiog privaloma! Visgi, paauglys vis dar ieško asmeninio tapatumo, yra susipainiojęs savo noruose, vertybėse, įsitikinimusoe, stokoja bendravimo įgūdžių, turi silpnesnį savo vidinio pasaulio supratimą, todėl dažnai pirmieji romantiniai santykiai gana greitai nutrūksta.

… ir pirmoji meilė child-love-1
Kartais tėvams vaiko pirmoji meilė atrodo vaikiška, juokinga, nerimta, tačiau derėtų atvirai priimti ir rimtai vertinti vaiko jausmus. Žinoma, Jums kaip ir daugumai tėvų gali būti neramu dėl vaiko santykių, norisi apsaugoti nuo visų galimų sunkumų ir pavojų. Tačiau paauglystėje išgyvenama svarbi tapatumo ir vaidmenų sumaišties krizė. Vaikas mėgina suprasti, kas jis yra, ko nori iš gyvenimo, kas jam svarbu, ieško savęs, mokosi save geriau suprasti, kad vėliau galėtų susitapatinti su bendraamžių grupe ir kurti artimus santykius su kitais žmonėmis. Tą jis turėtų padaryti pats.
Tačiau tai nereiškia, kad tėvai turi atsiriboti ir nesidomėti savo vaiko gyvenimu. Vaikui  nusprendus papasakoti apie savo santykius, tėvai turėtų ramiai jį išklausyti. Jeigu nenusiteikęs pasakoti, galima pasiūlyti jam pasikalbėti tuomet, kai jis pats to norės. Tokiu būdu Jūs suteikiate galimybę vaikui savarankiškai priimti sprendimus, rodote pasitikėjimą juo, gerbiate, jį priimate. Vaikui atvirai bendraujant, galite pasidomėti, kaip jis supranta romantiškus santykius, kaip juos įsivaizduoja, kas jam svarbu, kuo ji traukia entra pusė ir pan. Svarbu susilaikyti nuo moralų, klausyti atvhiromis ausimis ir rodyti savo buvimą šalia. Nors upaauglys ir rodo norą atsiriboti nuo tėvų, visgi giliai širdyje jų meilė, palaikymas ir buvimas šalia jam yra labbar svarbūs.  Kartais suaugę pernelyg hiperbolizuoja vaikų romantiškus santykius, todė jiems kyla daug nevisada pagrįsto nerimo ir baimių. Ilgainiui būtų gerai su vaiku aptarti, kaip vaikas reaguotų jeigu šie santykiai nutrūktų – pasikalbėti su vaiku, kaip jis tuomet elgtųsi, kaip reaguotų. Dar vienas būdas pabendrauti su vaiku apie romantiškus santykius – ramioje ir jaukioje aplinkoje pasidalinti savo pirmosios meilės patyrimu, parodydant, kad kažkada Jūs taip pat patyrėte kažką labai panašaus, todėl tikrai jį suprantate. Pasidalijimas savo patirtimi taip pat suteikia vaikui „normalumo“ ir saugumo jausmą – tai, kas vyksta, yra visiškai normalu ir įprasta šiame amžiaus tarpsnyje ir tą yra patyrę ir kiti. Taip pat būtų gerai pasiūlyti vaikui pasikviesti savo porą į namus ar visiems kartu nueiti paramogauti, kad galėtumėte geriau pažinti savo vaikui artimą žmogų. Susitikimas neturėtų būti tardymas ar vertinimas – tai turėtų būti Jums visiems maloni ir atpalaiduojanti veikla.
Apibendrinant, esminis tėvų uždavinys tokioje situacijoje – būti kartu su vaiku, jį išklausyti, pamėginti suprasti, priimti, prireikus kartu pasidžiaugti ar  paliūdėti.

Klaidos, kurių verčiau vengti
Tėvai turėtų vengti juoktis, šaipytis iš vaiko romantiškų santykių, jų nenuvertinti. Visa tai, kas vyksta, Jūsų vaikui yra nepaprastai svarbu ir reikšminga. Taip pat būtų nemenka klaida aktyviai ir direktyviai kištis į vaiko gyvenimą – nuolat klausinėti, patarinėti, kaip elgtis, vertinti, kritikuoti. Paauglys yra žmogus, kuris išgyvena tikrai sudėtingą savęs pažinimo bei atradimo etapą – jis nori būti savarankiškas, tačiau lygiai taip pat nori mylėti ir būti mylimas ne tik draugų, tačiau ir tėvų. Taigi suaugusieji turėtų suteikti paaugliui erdvės ir savarankiškumo priimti sprendimus bei išlaikyti savo privatumą. Net ir nesukūręs pirmųjų ilgalaikių santykių, vaikas iš jų išmoksta daug vertingų dalykų. Jis labiau supranta save ir savo norus, mokosi socialinių įgūdžių  (išklausyti, pasidalinti savo mintimis ir jausmais, spręsti konfliktus, prisitaikyti, valdyti emocijas) mato save artimame santykyje su kitu žmogumi – visai tai svarbus santykių pagrindas tolimesniems vaiko santykiams. Vaikas yra kaip gėlės – mes negalime už jas užaugti, tačiau galime suteikti saugią, patikimą, atsiskleisti skatinančią augimo aplinką. Nuoširdžiai juo domėdamiesi, suteikdami galimybę kreiptis pagalbos, mes kuriame vaikui saugią aplinką, kurioje jis gali atsiskleisti visomis spalvomis – būdamas linksmas, liūdnas, piktas ar išsigandęs. Galbūt kartais atrodo, kad paaugliai mūsų negirdi, tačiau net ir tuomet jie tikrai išgirsta tai, kas jiems yra svarbu. Žinodami, kad gali į jus bet kada kreiptis, kai jiems tikrai to prireiks, jie tą ir padarys. Jeigu abejojate, ar ne per daug kišatės į savo paauglio gyvenimą, galite jo paklausti patys, kartu parodydami, kad tą darote, nuoširdžiai juo domitės. Jeigu vaikui nereikės Jūsų pagalbos, jis tikrai tą pasakys, tuomet nebijokite atsiprašyti, pasidžiaugti vaiko gebėjimu savarankškai tvarkytis ir priminti, kad prireikus jis gali bet kada į Jus kreiptis.

teen-love-teenagers-29352027-1400-790Pašaipūs juokeliai – žalingi

Prisiminkime save paauglystėje, savo pirmąją meilę. Vieni – daugiau, kiti – mažiau emociškai buvome stipriai į juos stipriai įsitraukę. Kokias dramas išgyvendavome susipykę su savo pora, kiek kartų tekdavo aiškintis tarpusavio santykius?! O kiek ašarų ir skausmų buvo, jiems nutrūkus?! Dabar visa tai galbūt kelia šypseną, tačiau tuo metu tikriausiai šie santykiai neatrodė tokie nerimti ar juokingi. Mes bendravome, sprendėme konflitkus, rodėme rūpestį, dėmesį taip, kaip supratome, mokėjome ir įsivaizdavome. Ir visa tai buvo labai svarbu.
Pašaipos ar juokeliai apie paauglio romantinius santykius vaikui gali liudyti, jog jis nėra svarbus, jog laikomas mania reikšmingu nei suaugę žmonės, kad juo nėra domimasi, jo išgyvenimai nėra priimami ir suprantami, kalbėti apie šiuos dalykus nepriimtina, gėda ir nėra saugu. Kadangi santykis su tokiais žmonėmis nėra patikimas ir saugus, gali silpnėti vaiko ir tėvų tarpusavio ryšys, didėti paauglio uždarumas, atsiribojimas, mažėti pasitikėjimas savimi, atsirasti gėdos jausmas dėl kuriamų santykių. Taip pat iš suaugusiųjų pašaipų ar juokelių vaikas gali suprasti, kad romantiniai santykiai nėra reikšmingas dalykas, todėl į juos nereikia daug investuoti. O tuo pačiu vaikas gali imti jaustis vienišas, jausti bejėgiškumą, kai nesulaukia pagalbos jam itin svarbiose situacijose. Pirmieji romantiški santykiai paauglystėje yra puiki galimybė vaikui mokytis bendrauti, geriau pažinti save artimame santykyje su kitu žmogumi, taip pat geriau pažinti ir kitą žmogų. Neturėdamas tokios galimybės, vaikas gali turėti sunkumų, užmezgant artimus ir ilgalaikius santykius su kitais žmonėmis. Galiausiai netikėdami ir nuoširdžiai nesidomėdami vaiku, mes, suaugę, nesukursime su juo artimo santykio – visa tai „pataisyti“ vėliau gali būti be galo sunku.

Kada aplanko tikroji meilė?

Galbūt kas nors jau ir paauglystėje gali sukurti ilgalaikį artimą romantinį santykį su kitu žmogumi. Ir tuo metu tas ryšys atrodys toks tikras ir pastovus. Visgi, neretai paauglystės meilė baigiasi dėl jau anksčiau minėto paauglių nepakankamo savęs pažinimo, bendravimo įgūdžių stokos (negebėjimo konstruktyviai spręsti konfliktus, bendrauti, reikšti savo emocijas), silpnesnio savo vidinio pasaulio, supratimo, siekio įgyti aukštesnį socialinį statusą bendraamžių grupėje ir kitų dalykų.
Pirmasis abipusis, stabilus, ilgalaikis, grindžiamas tikrosiomis vertybėmis romantinis ryšys kuriamas jaunojo suaugusiojo amžiuje (t.y. nuo 18 metų ). Kada šį ryšį atrasti pavyksta konkrečiam žmogui, priklauso nuo nemažo skaičiaus faktorių: turėtos patirties, asmeninių žmogaus savybių, įgūdžių, jo turimų gyvenimo tikslų, prioritetų ir pan. Neužmezgęs artimų santykių su kitais žmonėmis, toks žmogus gali patirti vienišumą, izoliaciją.

Skirtingas amžius – kitokia meilė maxresdefault

Ką tik gimusio kūdikio meilei, remiantis austrų neuropatologu, psichiatru, psichologu Sigmund Freud, būdingas narciszmas. Kiti žmonės jam svarbūs tiek, kiek jie gali patenkinti jo poreikius. Kūdikui augant, jis išmoksta reaguotį į jam malonius kitų žmonių veiksmus. Iki trejų metų vaikui dažnai net nereikia ilgalaikio, artimo santykio su kitais vaikais, jis dažniau žaidžia vienas, o jeigu ir žaidžia prie kitų vaikų, tai nebūtinai reiškia, kad žaidžia su jais. Dažniausiai žaidžiama grupėje vaikų, tačiau ne su jais, o prie jų. Remdamasis atliktais interrviu su vaikais, amerikiečių psichologas Robert L. Selman apibūdina vaikų draugysčių ypatumus skirtingais amžiaus tarpsniais. Ikimokyklinio amžiaus vaikai (apie 3 – 6 m.) draugauja ir myli tuos vaikus, kurie fiziškai yra arčiausiai jų, su kuriais yra linksma, kurie elgiasi ir galvoja taip, kaip jis nori. Tuomet jie jaučiasi mylimi ir gali pasakyti kitam vaikui, kad jį myli. Jų draugystės dažnai yra trumpalaikės, momentinės – šiandien vienas draugas, rytoj – jau kitas. Draugystė su kitu vaiku gali užtrukti ilgai, visgi jai būdingas nepastovumas. 5 – 9 m. amžiaus vaikų draugystės susijusios su asmenine nauda ir bendra veikla. Kitas vaikas gali būti mano draugu, galiu pasakyti jam, kad myliu, kai jis su manimi dalijasi žaislais, dovanoja dovanas ar šiaip daro kažką, kas man labai patinka. Ši draugystė ir meilė taip pat sąlyginė, nes draugaujama tol, kol elgiamasi taip, kaip aš noriu. 7 – 12 m. amžiaus vaikų draugystėms būdingi mainai, abipusiškumas ir teisybė. Padarius kažką gero draugui, tikimasi to paties ir iš jo. Tokiame amžiuje kuriamos „slaptosios grupelės“, turinčios savas taisykles ir atliekančios tinkančių grupės narių atrankas. 8 – 15 m. amžiaus vaikai draugauja, padėdami draugui, juo rūpindamiesi, kartu spręsdami problemas, pasidalindami paslaptimis. Tokiame amžiuje neretai turima geriausią draugą. Nuo 12 m. vaikams tampa svarbus emocinis artumas, jie priima ir toleruoja vienas kito skirtumus, kuria ilgalaikius draugiškus santykius, kuriuose vertina pasitikėjimą ir paramą vienas kitam. Žinoma, ne visada pavyksta išlaikyti ilgalaikius santykius. Pasak amerikiečių psichiatro Harry Stuck Sullivan, nuo 8 – 10 m. vaikas išmoksta mylėti, pats kurti meilę, ją parodyti savo tėvams. Toks vaikas džiaugiasi ne tik kažką gaudamas, tačiau taip pat ir duodamas, gali laisva valia padovanoti tėvams ar draugams savo pagamintą atviruką, saldainį. Paauglystėje romantiški santykiai dažniausiai yra trumpalaikiai, tokia meilė remiasi fizine išvaizda, kuriant romantiškus santykius dėl aukštesnio socialinio statuso ir pripažinimo bendraamžių grupėje. Jaunystėje nuo 18 metų meilė jau gali pasireikšti kaip ilgalaikis, stabilus, artimas ryšys, kai du žmonės vienas kitu rūpinasi, prisiima atsakomybę už kitą žmogų, įsipareigoja. Tokia meilė skiriasi nuo narsicistinės ir egoistinės vaikų meilės, nes stengiamasi ne tik imti, tačiau ir duoti, santykis kuriamas remiantis tikrosiomis vertybėmis.
Kai susižavama vyresniu

Gali būti, kad vaikas atrado bendrų pomėgių, interesų su vyresniu ar jaunesniu vaiku ir tiesiog todėl jiems patinka kartu leisti laiką, bendrauti. Tačiau taip pat gali nutikti vaikui, kuriam sunkiau sekasi susidraugauti su bendraamžiais, todėl jis renkasi jaunesnius arba vyresnius už save vaikus. Jaunesni vaikai yra dar per maži, kad aiškiai pajustų bendravimo su vaiku sunkumus, be to, jiems yra labai smagu, tam tikras „prestižas“ bendrauti su vyresniu už save vaiku, juk jie taip nori kuo greičiau užaugti, „būti dideliais“. Vyresni vaikai savo pažintiniu ir socialiniu išsivystymu dažnai lenkia jaunesnius, todėl jie gali supratingiau, galbūt ne taip smerkiančai reaguoti į netinkamą vaiko elgesį. Vėlgi, bendravimas su vyresniais vaikais suteikia saugumo ir gali paskatinti bendraamžių pripažinimą vien todėl, kad bendraujama su vyresnio amžiaus vaikais. Žvelgiant dar giliau, susižavėjimas vyresniais vaikas, gali atsirasti kaip santykių problemų su savo tėvais kompensacija, pavyzdžiui, siekio patirti saugumo ir meilės jausmus, o draugavimas su jaunesniais vaikais – noras patenkinti savarankiškumo, gebėjimo rūpintis kitu, o galbūt ir kontroliuoti poreikius.

Mažyliai jausmus reiškia drąsiau cute_love_kids

Maži vaikai paprastai turi mažiau baimių, nerimo, gynybos mechanizmų, ne taip jautriai reaguoja į kitų žmonių kritiką, turi mažiau negatyvios patirties, todėl jie gali labai atvirai pasakoti apie savo išgyvenimus, prisipažinti, kad jiems patinka vienas ar kitas vaikas.
Paauglytės laikotarpiu vien jau dėl hormonų pokyčių yra padidėjęs vaiko jautrumas, vaiko emocinis pasaulis yra labai audringas, vyksta nuolatinės savęs paieškos, stipriai išreikštas savarankiškumo poreikis, kurį lydi noras būti priklausomu grupės nariu, aktyviai veikia gynybos mechanizmai, racionalizacijos, baimė, nepasitikėjimas savimi ir kitais. Pagalvokime, kuo gali baigtis prisipažinimas meilėje paauglystėje? Nesulaukęs atsako iš patinkančio žmogaus, vaikas gali jaustis atstumtas, nepasitikėti savimi, būti nuvertintas bendraamžių. Tuomet lengviau iš anksto „pasirūpinti apsaugomis“ ir atstumti pirma ar tiesiog neigti savo jausmus, negu būti atstutam kito. Be to, paaugliams be galo svarbi aplinkinių – ypač draugų, tačiau ir suaugusiųjų – nuomonė. O kas jeigu apie atstūmimą sužinoję draugai ar tėvai išjuoks, pasišaipys? Paaugliui tai yra be galo svarbu. Taip pat didelį vaidmenį atlieka ankstesnė socialinių santykių patirtis. Galbūt vyresniame amžiuje žmonės turi sukaupę daug neigiamos santykių kūrimo patirties, patyrę atstūmimą, gėdą, pažeminimą, todėl dabar yra atsargesni ir uždaresni. Visi šie veiksniai turi didelį poveikį vaiko socialinių santykių kūrimui ateityje.

Tėvų vaidmuo vaiko romantiškuose santykiuose

Pagalvokime, kiek mums patiktų, jeigu kas nors aktyviai kištųsi į mūsų kuriamus santykius.?Tikriausiai nelabai patiktų. Pirmiausia galėtume parodyti vaikui, kad jis ir jo pasaulis mums yra labai įdomus ir svarbus. Mes kaip tėvai turėtume domėtis paauglio socialiniu gyvenimu, kas mums įdomu ar neramina pasiklausti, suteikiant galimybę vaikui neatsakyti. Labai svarbu, kad paauglys pajustų, kad Jūs juo pasitikite ir vertinate jo sprendimus.  Kai vaikas nenori kalbėti, priimkite ir gerbkime tai, primindami, kad jis gali į jus kreiptis tada, kai jam to prireiks.
Dar vienas svarbus dalykas, ką galime padaryti – pasidalinti su paaugliais savo romantiškų santykių paauglystėje patyrimu. Vaikams tai labai svarbu – girdėdami tėvų patirtį jie jaučiasi labiau suprasti, jaučia, kad ne jiems vieniems taip nutiko. O tain pat vertėtų kalbėti ir apne suagusiame amžiuje patiriamus/ atirtus jausmus, išgyventus sunkumus, džiaugsmus. Pagalvokime, ar nenutinka taip, jog vaiko dažnai klausiame, apie ką patys nepasakojame?
Žinoma, būtų gerai pakalbėti su paaugliais apei lytinius santykius, apsaugos priemones. Tačiau nereikėtų pernelyg sutirštinti spalvų, hiperbolizuoti. Prieš tai būtų gerai su vaiku išsiaiškinti, kas jam yra meilė, artimas ryšys su kitu žmogumi, kuo jį traukia mantra pusė.
Jums kaip tėvams svarbiausia paaugliui perteikti žinutę, kas yra meilė, tačiau tai padaryti nebrukant, nemoralizuojant. Kad tai nėra vien tik seksas ir aistra, meilė pirmiausia yra pagarbus ir empatiškas  santykis su kitu žmogumi, rūpinimas juo, atsakomybė už kitą žmogų, tuo pačiu išliekant savimi, neleidžiant pažeminti, ar laikyti save mažiau svarbiu.

SOS – nelaiminga meilė image

Pirmiausia vertėtų pamėginti empatiškai, atviromis ausimis, įsiklausyti ir suprasti savo vaiką – tai, ką jis išgyvena, sukelia daugybę įvairiausių emocijų. Nesiklausydami mes tiesiog nesužinosime, kas iš tikrųjų nutiko, ką vaikas jaučia. Viena ir ta pati situacija skirtingiems žmonėms gali turėti skirtingą reikšmę, todėl iš anksto nuspręsti, kas vaikui nutiko ir kaip jis turėtų elgtis nederėtų. Jam svarbu turėti saugią erdvę išgyveninti tikrąsias savo emocijas. Šią erdvę jam gali padėti sukurti draugai ir tėvai, leisdami vaikui išsiverkti, išjausti, išliūdėti, būti išklausytam, suprastam, jausi palaikymą ir padrąsinimą. Kartais tokiose situacijose taip pat gali būti naudinga pasidalinti savo asmenine arba artimų žmonių romantiškų santykių paauglystėje ir suaugusiame amžiuje meilės patirtimi, paaiškinant, kad kažkada ir jiems buvo labai liūdna ir skaudu, tačiau parodant, kad po skausmo ir liūdesio kažkada vis tiek aplanko ramybė, džiaugsmas, malonūs išgyvenimai ir kiti santykiai.
Jeigu vaikui sunku atvirai kalbtėtis, galima sukurti tam saugią ir tinkamą atmosferą – pavyzdžiui, žiūrėti su santykiais susijusiį filmą, skaityti žurnalą, padiskutuoti apie žiniasklaidoje aprašomus straipsnius. Netiesioginės situacijos gali paskatinti vaiką labiau atsiverti, projektuojant savo mintis ir jausmus į kittus žmones. Jeigu paauglio gedėjimas užtrunka ilgesnį laiką, galima pasiūlyti kreiptis pagalbos į psichologą ar psichoterapeutą.

Jei meilės objektas atrodo netinkamas
Paaugliai yra labai jautrūs, gynybiški, siekiantys savarankiškumo, todėl su jais gali būti gana lengva įsivelti į kovą dėl valdžios. Kalbėdami neigiamai apie vaikui svarbų žmogų, galite sukelti stiprų pasipriešinimą. Dažniausiai visi žmonės krituojami ginasi, priešinasi, todėl jeigu Jus neramina paauglio pora, galite apie tai atsargiai pasikalbėti, kalbėdami iš savo pozicijos – ką Jūs jaučiate, galvojate apie tam tikrą to žmogaus elgesį konkrečiose situacijose, vertybės ar kitus Jums svarbius dalykus.
Pasistenkite dėl netinkamo elgesio, šeimos nenuvertinti žmogaus asmenybės. Skatinktie savo vaiką apie tai kalbėti, įsiklausykite į jo nomonę. Jeigu Jūsų namuose elgiamasi, prieštaraujant Jūsų šeimos vertybėms ar įsitikinimams, galite šeimos susirinkimo ar kitokio bendro laiko metu dar kartą aptarti šeimos taisykles – laisvalaikiu (pvz., romantiškiems santykiams) ir mokslui (pvz., namų darbų atlikimui) skiriamą laiką,  ir jų laikymąsi, kartu su vaiku sutarti dėl šių taisyklių nesilaikymo pasekmių.
Jei Jūsų vaikas savo antrąjai pusei išsirinko žmogų, Jūsų manymu, stipriai neatitinkantį Jūsų šeimos vertybių, nuostatų, gyvenimo būdo, vertėtų paklausti savęs – kodėl? Ką tai sako apie vaiko santykį su šeima? Apie tai, kaip jis jaučiasi? Radus šiuos atsakymus, gali būti gerokai lengviau padėti vaikui kurti kokybiškus ir tikrus santykius.

 

Straipsnis publikuotas žurnale Prie kavos pataria mamai ir vaikui, 2018, kovas.