Ar egzistuoja lietuviškas auklėjimo stilius?

Galbūt jau perskaitėte visus straipsnius apie japonišką, prancūzišką, žydišką ir skandinavišką auklėjimą. Tik ar verta tais užsienietiškais principais remtis Lietuvoje? Ir ar galime išskirti savitą lietuvišką auklėjimą?

Lietuviai blaškosi ir eksperimentuojaseima

Vaikų psichologė Milda Karklytė, www.laimingasvaikas.lt

Prancūziškas, žydiškas ir kitoks auklėjimas – realus reiškinys. Tokius auklėjimo tipus galime išskirti, kai kalbame apie senas, gilias kultūrines tradicijas turinčias tautas. Lietuvių tauta palyginti jauna, be to, neseniai išsiveržusi iš sovietinės priespaudos, tad savitos auklėjimo tradicijos neturi. Išsiveržę iš priespaudos aptikome milžiniškus klodus naujos informacijos, tarp kurios kartais ir blaškomės.
Be to, mes turime daug vidinių traumų, paliktų sovietinio auklėjimo, kuris buvo labai griežtas. Suprasdami jo žalą, mes norime visiškai kitokios patirties savo vaikams, bet kartais nejučia nulinkstame į kitą kraštutinumą, kai vaikams nenubrėžiame jokių ribų. Žinoma, žmonės labai įvairūs, tačiau apibendrinant galima sakyti, kad lietuviai dabar išgyvena savotišką eksperimentavimo etapą, kai labai stengiasi atrasti, kas vaikams geriausia, bet kartais pasiklysta.
Gerai, kad ieškome naujos informacijos, kaip auginti laimingą ir sėkmingą vaiką, tačiau reikia tą informaciją vertinti kritiškai. Vertėtų pasidomėti, kuo jums patraukli teorija remiasi, ar ji pagrįsta moksliniais tyrimais, ar ji seniai ir sėkmingai taikoma gyvenime.
Nereikėtų persistengti, taikant sau japoniško ar žydiško auklėjimo principus – reikia atminti, kad jie susiformavę kitoje aplinkoje, kitokioje kultūroje, tad pas mus gali ir netikti.

Gal auginti „iš galvos“?
Aš pati atstovauju pozityviojo auklėjimo kryptį, toks auklėjimas pas mus dabar populiarėja. Tačiau „pozityvaus auklėjimo (ugdymo)“ terminu Lietuvoje vadinami skirtingi dalykai. Kartais be reikalo manoma, jog tai reiškia, kad vaikų visai nereikia drausminti ir brėžti ribų. Pozityvus auklėjimas – tai visų pirma leidimas vaikui būti savimi, jo priėmimas, auklėjimas per stiprų ryšį su vaiku, bendravimą, jo jausmų ir emocijų priėmimą, motyvacijos, o ne bausmių sistemą. O tai, kad aiškios ribos vaikams reikalingos, yra įrodyta įvairias moksliniais tyrimais. Svarbu paminėti, jog jos reikalingos ne tik tinkamui elgesiui bei socialiniams įgūdžiams ugdyti, tačiau ir kuria labai svarbų – saugumo – jausmą.
Klausiate, gal galima visai nesidomėti auklėjimo teorija, o auginti vaiką taip, kaip liepia širdis? Manau, domėtis teorija labai svarbu, kad suprastume vaiko raidą, tai, kas su juo vyksta skirtingais amžiaus tarpsniais. Ir tuomet teoriją taikyti prie konkrečios situacijos ir prie konkretaus vaiko poreikių. Šioje vietoje teisingiausią sprendimą ir gali pakuždėti tėviška ,,širdis”, kuri geriausiai pažįsta ir jaučia savo vaiką. Jeigu remsimės vien savo intuicija, kyla pavojus, kad mūsų auklėsime vaika ne tinkamiausiu būdu, o tuo kuriuo veda mūsų pačių trauminiai išgyvenimai.Tarkim, žmogus gali nesuprasti, jog vaikui leidžia pernelyg daug, todėl, kad jį patį traumavo griežto, diržą naudojusio tėčio auklėjimas (tokių tėčių sovietmečiu buvo labai daug), tad saugodamas savo vaiką nuo šių trauminių išgyvenimų nulinksta pernelyg į kitą pusę. Arba žmogus, kuris jaučia nuoskaudą, kad praeityje tėvai jį permažai lavino, todėl dabar ,,mažai pasiekė”, dabar puola vaika pernelyg daug spausti mokytis, pavyzdingai elgtis ir pan.

 

Apie lietuvišką auklėjimą – liūdnai

Humanitarinių mokslų daktarė Solveiga Daugirdaitė

Sąlyginiai pavadinimai kasdienybėje padeda susiorientuoti, apie ką kalbame, tačiau „japoniška dieta“ mažai ką turi bendrą su japonų virtuve, o „amerikietiškos vertybės“ tikrovėje sunkiai apibūdinamos, nes didelės šalies gyventojai skirtingi, šiauriečiai skiriasi nuo pietiečių, baltieji nuo spalvotųjų, vyrai nuo moterų, pagaliau kiekvienas žmogus skirtingas… Taigi nėra tokio reiškinio kaip „rusiškas“ ar „skandinaviškas“ auklėjimo stilius. Kai sakome „žydė mamytė“ ar „italė mamytė“, paprastai turime galvoje labai mylinčią vaikus, perdėtai rūpestingą, pasiaukojusią mamą. Bet tai – stereotipas, tikrai netinkantis kiekvienai atskirai paimtai tos tautos mamai.

Skiriasi laikas, ne žmonės

Bent jau nuo tada, kai atsirado šiuolaikinės susižinojimo priemonės, taigi nuo XX a. pradžios, pasauliui globalėjant, požiūris į vaikų auklėjimą, kaip ir kitais kultūriniais klausimais, labiau skiriasi ne atskirose šalyse, bet daugelyje Vakarų šalių tam tikru laikotarpiu. Nuo pat XX a. vidurio milijonai žmonių JAV ir kitur rėmėsi Bendžamino Spoko rekomendacijomis, o šis pediatras buvo studijavęs psichoanalizę (iki tol pediatrai ja nesidomėjo), tad ragino tėvus atsižvelgti ne į visiems vaikams tinkamas taisykles, kaip iki tol, bet į vaiko asmenybę. Tai buvo didelė naujovė. Tačiau kai aš pačioje XX a. pabaigoje skaičiau Spoką, man jis atrodė per griežtas: na kaip galima kūdikį maitinti nustatytomis valandomis! Nors dar nežinojau tokio termino, buvau prieraišiosios tėvystės šalininkė: kūdikis suknerkė – ir gauna krūtį.
Bet jeigu žvelgtume iš platesnės perspektyvos, tai vaikai sėkmingai užauga ir vienaip, ir kitaip auginami. Reikia rinktis tai, kas geriausiai tinka jūsų gyvenimo filosofijai, buities sąlygoms, sveikatos būklei, o ne kas madinga. Esminė sąlyga vaikui yra jaustis mylimam, o ar jūs nardinsite kūdikį nuo gimimo, ar ne, skiepysite ar ne, duosite saldumynų, ir t.t., yra jau individualūs pasirinkimai.

Ilgai atostogaujame, bet nesusibendraujame

Žinoma, visuomenėje dominuojančios vertybės taip pat daro poveikį. Daugelyje Europos šalių motinystės atostogos trumpos, 6 mėnesių kūdikiai jau keliauja į lopšelius, jiems darželiuose netiekiamas šiltas maistas, bet neturime mokslinių įrodymų, kad taip užaugę vaikai būtų nelaimingesni ir nesveikesni už mūsų vaikus, nors pas mus mamos gali nedirbti net dvejus metus. Pas mus tos, kurios atsisako tokių ilgų atostogų, yra smerkiamos kaip neatsakingos darboholikės, darželio valgiaraščiai nuolat kritikuojami, bet nerandame laiko bendrauti. O ir nemokame.
Sakyčiau, mes balansuojame tarp kraštutinumų: perdėtos fizinės globos ir per menko dėmesio asmenybės raidai, auklėjimui. Po mano buto langais – vaikų darželis, o gyvenu žemai, tad kasryt net pro uždarus langus girdžiu verkiančius vaikus ir raginančias, gąsdinančias, besibarančias mamas (labai retai – tėvus), kai reikėtų elgtis priešingai – pirmiausia pačiai išlaikyti pusiausvyrą. Gaila ir vaikų, ir mamų, kupinų įtampos, prisiėmusių tiek pareigų ir vaidmenų, kad nebeišlaviruoja. Nemokančių atsipalaiduoti, tiesiog nemokančių komunikuoti su vaikais.
Tad jeigu reikėtų daryti plačius apibendrinimus apie lietuvišką auklėjimo stilių, atsakyčiau labai liūdnai: nelaimingi, vertybėse pasiklydę žmonės augina tokius pat vaikus. Tai, žinoma, negalioja kiekvienam. Bet jeigu vertiname kitus pagal tai, kiek jie uždirba, negalim išauginti savim pasitikinčių vaikų, nes siunčiame jiems prieštaringą žinią: „Būk sąžiningas, doras, bet verčiau nebūk, nes sąžiningai dirbdamas veikiausiai nepralobsi.“ Tad sakyčiau, kad svarbiausia mums yra susivokti patiems, kas yra mūsų vertybės ir ką norime įdiegti vaikams, o visa kita yra tik detalės.

Ar mes tikrai skiriamės?

Vilniaus tarptautinio prancūzų licėjaus administratorė Julija Lavrukaitis

Mūsų prancūziškas darželis įrengtas pagal Prancūzijos darželių pavyzdį, o jį lanko ir lietuviai, ir prancūzai, ir kitų tautybių vaikai. Dalykas, kuris pirmiausia krinta į akis lietuviams tėveliams – tai, kad pas mus nėra pusryčių. Tiesiog Prancūzijoje priimta, kad vaikai papusryčiauja namie kartu su tėvais (pusryčiai paprastai būna negausūs ir nesaldūs). Į darželį jie atsineša priešpiečių užkandį, tarkim, vaisių. Apskritai jie maitinasi nustatytomis valandomis – ir namie neturi mados atsidaryti šaldytuvą ir pasiieškoti kažko skanaus, kada užsimanę.
Dar vienas aiškus prancūziškų ir lietuviškų darželių skirtumas – Prancūzijoje pietų miego guldomi tik dvimečiai ir trimečiai, o keturmečiai dieną jau nebemiega. Užtat namie jie anksčiau gulasi vakarais – 20 val. jau būna lovose. Mažų vaikų prancūzės mamos  nelinkusios migdyti šalia savęs, kaip kai kurios lietuvės.
Be to, prancūziškame darželyje vaikai nedykinėja, o laikosi aiškios ugdymo programos. Nuo 8.30 iki 15 val. vyksta pamokėlės – yra numatytas laikas, skiriamas dailei, muzikai, fiziniam lavinimui, motorikos lavinimui. Sakoma, kad prancūzai vaikus nuo 3 metukų ir veda į mokyklėlę, ne į darželį.
Tačiau negaliu pasakyti, kad lietuviai ir prancūzai tėvai kažkuo akivaizdžiai skiriasi – ir vienoje, ir kitoje šalyje yra ir griežtesnių, ir švelnesnių tėvų (kaip ir mokytojų). Ir, žinoma, visi tėvai savo vaikams nori geriausio. Tiesa, aiškiai matyti, kad prancūzai linkę vaikus auginti kultūringus – jeigu kalbasi du suaugusieji, tai vaikas žino, kad negražu priėjus juos pertraukti ir prašyti su juo pažaisti.

 

Domėtis teorija naudinga

Šeimos konsultantas Vaidas Arvasevičius

 

Manau, „japoniškas“, „prancūziškas“, „žydiškas“ ir kitokie auklėjimo tipai – realiai egzistuojantys reiškiniai. Visi žmonės nori panašių dalykų, tačiau gyvena kultūriškai skirtingoje aplinkoje, tad savo tikslų siekia skirtingais metodais.
Gerai, jeigu lietuviai tėvai domisi kitų šalių auklėjimo patirtimi, įvairiomis teorijomis, o galiausiai atsirenka tai, kas jų vaikui geriausia. Pabrėžiu – reikia rinktis, kas geriausia vaikui, o ne tai, kas atitinka tėvų užgaidas. Žmonės neretai susipainioja tarp šių dviejų dalykų.
Vaikams svarbu, kad būtų atsižvelgiama į jų savijautą, poreikius, būdą. Turi būti suprantama, jog jie išgyvena skirtingus raidos etapus ir nėra reikalo tos raidos dirbtinai skubinti. Apskritai svarbesnis būtų ne auklėjimo stilių, o vaiko raidos etapų išmanymas.

Neigiami lietuvių bruožai

Tipiško lietuviško auklėjimo neišskirčiau, bet galiu įvardyti kelias neigiamas savybes, kurios, deja, būdingos nemažai tėvų daliai.
Lietuviai vis dar neretai prieš vaikus naudoja fizines bausmes, kas reiškia, kad jie dar nemoka su vaikais bendrauti pozityviai. Vaikų prigimtinis poreikis – nepaklusti, ir mes neturime slopinti jų noro veikti savarankiškai, turėti savo nuomonę.
Lietuvoje labai menkas pakantumas vaikų klaidoms, o juk normalu, kad mažieji neturi patirties ir klaidų daro daug. Mes dažnai be reikalo užsipuolame vaikus: „Kaip tu nesupranti, kad?…“, bet juk jis mažas ir tikrai neturi visko suprasti. Mes linkę besąlygiškai reikalauti, kad vaikas paklustų, netrukdytų, elgtųsi kultūringai, bet juk kultūros jis mokosi augdamas, o būdamas ketverių ar penkerių dar negali jos mokėti. Tad lietuviai dažniau turėtų ne vaikų elgesiu piktintis, o jiems apie jį aiškinti.

Auklėjimas pagal vedas

Konsultuodamas šeimas remiuosi bendrais šiuolaikinių psichologų aptariamais dėsniais, tačiau man asmeniškai artimas auklėjimas pagal vedas. Vedų filosofija – neišsemiamas žinių šaltinis, turintis savyje daug jėgos.
Auklėjimas pagal vedas šiek tiek primena japonišką auklėjimą – teigiama, kad vaikas iki penkerių yra karalius ir mes tenkiname jo poreikius, nenaudojame draudimų, neapkrauname jo pareigomis (nors ant galvos užlipti ir neleidžiame). Mažasis gali mėgautis tėvų artumu ir džiaugtis gyvenimu, niekuo nesirūpinti. Nuo penkerių iki penkiolikos jau užsiimame vaiko auklėjimu, mokome jį padėti namuose, supažindiname su gyvenimiškomis taisyklėmis. Penkiolikmetį paauglį auklėti jau beviltiška – jo vertybės susiformavusios ir jo nuomonės pakeisti nebepavyks.
Pagal vedas vaikas į gyvenimą ateina su savo savybėmis ir savo gyvenimo uždaviniais. Jis – tarsi sėkla, ir mes nežinome, koks augalas iš tos sėklos išaugs. Tad turime kuo mažiau trukdyti jam augti ir skleistis. Juk jeigu obelį auginsime taip, kaip rožę, nieko gero neišeis.

 

Gintarė Kairytė, ,,Mažylis”, 2016 m. Nr. 7

Jums gali patikti:

Bendravimo įgūdžių grupė 12-13 m. paaugliams Vilniuje

ATRASK STIPRYBES IR GALIAS SAVYJE! BENDRAVIMO ĮGŪDŽIŲ GRUPĖ 12-13 M PAAUGLIAMS VILNIUJE   Geriau pažinsi save, sustriprinsi bendravimo įgūdžius, atrasi savo stiprybes ir galias!   …

Skaityti →

Į savo komandą norime pakviesti vaikų ir paauglių psichologą/ psichoterapeutą.

VšĮ ,,Laimingas vaikas’’ – vaikų ir paauglių psichologijos centras, siekiantis teikti aukšto profesionalumo ir kokybės paslaugas vaikams, paaugliams ir jų šeimoms. Veiklą pradėjome 2018 m.  …

Skaityti →

Išeis į darželį ir išsiauklės? Psichologės nuomonė

Kai kurie tėvai laikosi klaidingos nuostatos, jog mažo vaiko auklėti nereikia – tegul pasidžiaugia nerūpestinga vaikyste. Gajus ir dar vienas požiūris – išeis į darželį …

Skaityti →