Ar tikrai reikia viskuo dalintis?

Dėl žaislų ir kitų „turtų“ nepasidalijimo kyla labai daug vaikų pykčių, ir kartais tėvams nė neaišku, kaip pasielgti būtų teisinga. Ar įmanoma tų konfliktų išvengti? Ir kaip juos spręsti, kai jie visgi įsiplieskia? Į klausimus atsako vaikų psichologė Milda Karklytė.

Nemažai tėvų dalijimosi klausimu yra linkę į kraštutinumus. Vieni laikosi nuomonės, kad vaikai turi būti kultūringi ir viskuo dalintis su kitais, kiti sako, kad vaikai gali džiaugtis savo nuosavybe ir tikrai niekam neturi jos duoti. Aš sakyčiau, kad į kraštutinumus pulti nereikėtų, geriau ieškoti aukso vidurio (tai galioja ne tik dalijimosi, bet ir daugeliu kitų klausimų).

Tai, kad mažas vaikas nenori kažkuo dalintis su kitais, yra visiškai normalu – tiesiog jo mąstymas yra egocentriškas ir jis nemoka pažvelgti į situaciją iš šono, o gerus dalykus nori pasilikti sau. Tačiau būna, kad tėvai nusprendžia elgtis ne visai tinkamai ir tuomet po kurio laiko turi problemas spręsti iš naujo.

Kad visiems būtų gerai

Taigi vaikus reikėtų skatinti (ne versti) dalintis, bet kartu nubrėžti ribas ir kai kuriuos daiktus palikti tik asmeniniam naudojimui. Tarkim, pas jus į svečius ateis draugų su vaikais. Su savo atžala vertėtų iš anksto aptarti, kad tais žaisliukais, kurie bus bendroje erdvėje, jam reikės dalintis su kitais. Tačiau mylimus žaisliukus, kuriais dalintis tikrai nesinori, galima susidėti į lentyną, į kurią svečiai nelįs. Juk ir mes, suaugusieji, su svečiais dalijamės maistu, kuris yra ant stalo, tačiau neskatiname jų lįsti į mūsų šaldytuvą.

Dalijimasis nereiškia, kad jeigu vaikas pasiėmė žaisti traktorių, ir draugas taip pat jo užsimanė, jį tuojau reikia atiduoti. Dalijimasis reiškia, kad gerai turi būti ir pirmam, ir antram vaikui. Taigi pirmasis vaikas turėtų traktoriumi šiek tiek (galbūt tol, kol nuskambės laikrodžio skambutis) pažaisti, o tada turėtų jį duoti draugui.
Kadangi turi būti gerai visiems, nei vienas vaikas nėra viršesnis: nei tas, kuris atėjo pasisvečiuoti, nei tas, kuris mažesnis ar tas, kuris krenta ant žemės. Taisyklės, pagal kurias dalijamės, bendros visiems.

Kai santykius aiškinasi maži vaikai, mes neturime visko išspręsti už juos, bet kartais įsiterpti reikia, nes patys mažyliai kultūringai problemų išspręsti nemoka. Mes turime jiems savo pavyzdžiu parodyti, kaip tai daroma.

Kai įtampa kyla…

Dažnai būna ir taip, kad vaikas užsinori kažkokio žaislo tiesiog todėl, kad jį paėmė draugas. Mes turėtume jį mokyti, kad nėra reikalo šitaip elgtis, o tas, kuris pasiėmė žaisliuką, turi teisę juo žaisti (nesvarbu, ar tas žaislas jo, ar ne). Jeigu po sutartų 5 min. vaikas žaislo gražiai atiduoti nenori, reikėtų jį iš jo paimti.

Jeigu pykčio priepuolis dėl žaislo visgi kyla, telieka jį ištverti. Geriau bus išeiti į kitą kambarį, kad verkiantis vaikas nematyto to, dėl ko jam skauda širdį. O po skandalo grįžus namo su vaiku, jeigu jam daugiau nei 2 metai, reikėtų aptarti, dėl ko kilo konfliktas ir ką kitą kartą reikėtų daryti kitaip.

Nuosavybės teisių gynėjams

Tiems, kurie vis dar galvoja, kad vaikas savo nuosavybe dalytis neturi, reikėtų įsivaizduoti, kad jų vaikas nueina ten, kur pilna žaislų. Kaip jis jausis, jei negalės jų imti? Ir kas bus, kai vaikas, kuris neskatinamas dalintis, paaugs? Negi lauks svečių, kurie atsineš savo žaislus ir savo torto gabaliuką?

Vaikai neturi daryti visko, ko jų prašoma, tačiau jie turi mokytis bendradarbiauti, o dalijimasis – viena iš bendradarbiavimo dalių. Suaugusiesiems vertėtų pagalvoti, ko jie vaikus moko, ar tai jiems padės spręsti problemas ir kurti santykius ateityje.

Brolių ir sesių turtai

Kiekvienas iš vaikų turi teisę namie turėti kelis savo asmeninius žaisliukus, kuriais nesidalija, tik reikia, kad jis neįsijaustų ir nepradėtų teigti, kad visas dėžės ar lentynos turinys yra vien jo, nes šeimoje atskirti visus daiktus nėra realu.

Panašaus amžiaus broliai ir sesės gana dažnai nori vieno ir to paties daikto. Tėvams siūlyčiau nebijoti nupirkti ir dviejų vienodų arkliukų ar meškiukų – tame nebus nieko blogo, nors, žinoma, nereikia, kad visų žaislų namuose būtų po du.

Bendri daiktai tarp brolių ir sesių pasidalijami pagal tą patį principą, kaip su svečiais – kas pirmas paėmė, tas ir gali žaisti tam tikrą nustatytą laiko tarpą.

Savo praktikoje matau, kad neretai vyresnysis vaikas šeimoje nukenčia, nes mažylis vis kažko nori, ir tėvai vis ragina jam tai atiduoti. Vyresnėlio gyvenimas tampa tikrai apkartęs, nes jam nuolat reikia nusileisti. Taigi šeimoje reikalinga taisyklė, kad nesvarbu, kuris vyresnis, tvarka visiems vienoda – jeigu vaikas paima žaisliuką pirmas, jis turi teisę pažaisti. Vyresnėlis mažajam paprašius žaislą jam iš karto atiduoda tik tuomet, kai to nori pats. Verkiančiam jaunėliui turime pasakyti, kad suprantame, jog jam pikta, tačiau tokios jau taisyklės. Vaikai panašias taisykles greitai išmoksta, jei tik tėvai nuosekliai jų laikosi.

Konfliktai smėlio dėžėje

Lauke turėtų galioti panašios taisyklės, kaip ir namuose. Tikrai nereikia kitam vaikui atiduoti savo kastuvėlio, vos jis jo paprašė, bet būtų gražu sutarti, kad pabaigę kasti duobę galėsite kastuvėlį jam duoti, o jis už tai duos savo mašinytę ar formelę. Arba galime sakyti, kad savo mėgstamu kastuvėliu su kitais nesidalijame, bet galime duoti grėbliuką. Būtų visai normalu ir pasakyti: „Suprantame, kad ir tu šitų formelių labai nori, bet jas tik šiandien pirkome ir dabar jomis su niekuo dalintis neketiname.“ Ir jeigu kitas vaikas pradeda verkti, mes neprivalome jo raminti ir jam nusileisti.

O jei koks vaikas įžūliai nori paimti mūsų kastuvėlį, o jo mama maigo išmanųjį ir į tai nekreipia dėmesio? Reikėtų vaiką bandyti nukreipti pas mamą: „Palauk, matau, kad tu nori šito žaislo, bet dabar mes juo žaidžiame. Paklausk savo mamos, ką tau daryti.“ Arba kreipiamės į mamą tiesiogiai: „Jis nori žaisliuko, kuriuo mes dalintis nenusiteikę ir mums neišeina gražiai sutarti. Ką patarsite daryti?“

O kaip su sūpynėmis? Jei neseniai pradėjote suptis, bet už jūsų jau nemaža norinčiųjų eilutė, gražu būtų visiems pasakyti: „Mes pasisupsime 5 minutes, o tada užleisime jus“. Jeigu matome, kad kitas vaikas supasi labai ilgai, būtų normalu paprašyti: „Matau, kad tau suptis labai patinka, bet mums irgi labai to norisi, tad gal galėtumei užleisti?“

Dalijamės paskutiniu kąsniu?

Geriausia būtų į žaidimo aikštelę ir panašias vietas savo skanumynų nė nesinešti, o suvalgyti juos kažkur atokiau, paaiškinus vaikui, kad nereikia kitų erzinti. Su nepažįstamais vaikais savo skanėstais dalytis nereikėtų, nes jie gali būti alergiški. Jei visgi atsiduriame tokioje situacijoje, kur saldumynais dalintis su pažįstamais vaikais lyg ir derėtų, paties vaiko teisė spręsti, ar jis tą darys: juk ir suaugusieji neprivalo kažkam atiduoti savo išsvajoto deserto.

 

Straipsnis publikuotas žurnale ,,Mažylis“, parengė žurnalistė Gintarė Kairytė