Baisu atsilikti nuo madų: kur ir už kiek švęsti vaiko gimtadienį

Kategorija: Žiniasklaidoje

Kaip švęsti pradinių klasių sūnaus ar dukros gimimo dieną? Lazerių arenoje jau būta, boulingas ir dažasvydis jau žaisti, su piratu muilo burbulai pūsti, ant batutų jau šokinėta. Kuo dar galima nustebinti šiuolaikinius dešimtmečius?

Rengdami vaiko gimtadienį privalome atsižvelgti į jo norus, tačiau, gink Dieve, neturime jo išlepinti. Su tokiu atsakymu tenka susidurti pakalbėjus su tokio amžiaus vaikus auginančiais tėvais ir paskaičius psichologinius straipsnius. Tačiau toks atsakymas kelia dar mažiausiai du klausimus: kaip tai padaryti ir kaip to nepadaryti? O didesne ar mažesne, bet linksma švente vaiką pamaloninti vis tiek norisi.

Vaikystėje gimtadienius švęsdavome paprastai: susirinkdavome namie, pabėgiodavome koridoriais, susėsdavome prie gausaus stalo ir užpūsdavome ant torto žvakutes. Kas dar? Tuomet svarbiausias rūpestis tėvams, regis, būdavo kam nors užklijuoti pleistru žaizdą, atsiradusią atsitrenkus į baldo kampą išdykaujant, jei draudimas nebuvo išgirstas, ir nepamiršti paklausti mažųjų svečių, ar kuriam nors neskauda gerklės ir ar visi gali valgyti ledus.

O dabar man, dešimtmečio sūnaus motinai, neatrodo viskas taip paprasta. Net ir tuomet, kai yra daugybė mokamų pramogų vietų, kuriose vaikams patinka švęsti gimtadienius.

gimtadienio-svente

Pirmiausia reikia iš anksto pasitaupyti pinigų. Vaiko gimtadieniui kartu su vaišėmis tenka pakloti daugiau nei minimalų atlyginimą – 450 eurų. Kita vertus, tai gera proga vaiką mokyti taupyti patį ir apsispręsti. Jei nori išskirtinių pramogų per gimtadienį, turėsi ko nors atsisakyti – geresnio telefono, išvykos, kompiuterio. O gal galėsi ir savo santaupomis prie šventės prisidėti.

Itin mėgstama ne tik vaikų, bet ir paauglių bei suaugusiųjų pramoga per šventes – šaudymasis lazerių spinduliais. Tai tarsi kovos laukas iš filmo „Žvaigždžių karai“. Vilniuje yra keletas tokių vietų, kuriose per gimtadienį galima taip kovoti. Žaidybiniams mūšiams įrengtos specialios patalpos, kuriose klaidu, tamsu, naudojami šviesos ir dūmų efektai.Vaikai padalijami į dvi komandas ir apvelkami specialiomis liemenėmis, kurių davikliai šviečia. Jiems įteikiami ginklai, kurie šaudo lazerio spinduliu. Reikia pataikyti į šviečiančius daviklius, esančius ant priešininko. Susirėmimai vyksta grupelėmis, o tie, kurie žaidime nedalyvauja, gali stebėti, kaip sekasi kitiems. Šalia esančiose patalpose yra televizorius, kurio ekrane matyti, kas nukovė daugiausia priešų. Vieni iš mūšio lauko grįžta nusivylę, kiti – kaip nugalėtojai, bet visi prakaituoti. Puola dalytis įspūdžiais, netveria kailyje ir godžiai geria vandenį.

Juo ir gimtadienio vaišėmis prieš tai pasirūpina šventės šeimininko tėvai. Kambaryje, kuriame įrengtas ekranas, yra didelis stalas, prie kurio sukviesti įsidūkusių vaikų vienu metu neįmanoma. Pasisotinę pica ar kitokiu maistu šventės dalyviai grįžta į mūšį. Galiausiai gimtadienį vainikuoja tortas. Po to visi greitai kraunasi daiktus ir pradeda skirstytis. Mat šventės valandos griežtai ribotos ir netrukus vieną gimtadienį pakeis kitas. O darbuotojams juk reikia apsitvarkyti.

Kai kas negali pakęsti tokio konvejerio, tad į tokias populiarias vietas kojos nekelia. Bet vaikų, o svarbiausia – šventės šeimininko, puikios emocijos užgožia trūkumus. Motinos širdis džiaugiasi. Gimtadienis pavykęs, o mokykloje dar keletą dienų aptarinėjamos mūšio strategijos. Įdomiausia, kad kautynės patinka ne tik berniukams, bet ir mergaitėms.

Tačiau tai buvo pirmoje klasėje. Nuo tada jau nusirito draugų gimtadienių su lazeriais banga ir man, tada jau antroko mamai, norėjosi vėl nustebinti vaiką. Aišku viena – berniukams reikia veiksmo. Tad sprendimas išbandyti dažasvydį atrodė geras – juo labiau iš panašaus amžiaus vaikus auginančių pažįstamų išgirdau, kad šiai pramogai amžius jau yra tinkamas. O į žaidimą galėjo įsitraukti ir suaugusieji.

Žaidimo idėja panaši – šį kartą dažus šaudančiu ginklu pataikyti į priešininkus. Pirmiausia reikėjo išklausyti taisykles, pavyzdžiui, iš kokio mažiausio atstumo galima šauti į kitą žmogų, kaip elgtis, kai tave kliudo. Viskas aišku ir suprantama. Tada tau duoda specialią maskuojamąją karinę aprangą, kuri šiek tiek sušvelnina smūgius, uždeda šalmus, aišku, įteikia ginklus ir – į mūšį. Vėl iš jo visi grįžta patenkinti, valgo tortą kareivinių aplinkoje, jaučiasi tarsi tikri kariai. Gavę gerą adrenalino dozę vėl keletą dienų mokykloje dalijasi įspūdžiais. Misija pavyko – šventės kaltininkas ir jo tėvai laimingi.

Štai atėjo trečia klasė. Kaip tik prieš metus duris buvo atvėręs batutų pramogų centras. Lyg ir puiki vieta surengti vaikui gimtadienį, tik kad jis jau ten ne kartą buvo spėjęs pašokinėti, atšvęsti ne vieną draugo gimimo dieną. Tokia ta jau visus įtraukianti mada. Nutariau šįkart madai pasipriešinti. Padiskutavome su sūnumi, kad įvedus eurą pramogų kainos pakilusios, tad gal reikėtų rinktis mažiau kainuojančias. Viena tokių – senas geras boulingas, kuris jau buvo primirštas. Be to, devynmečio rankos jau stipresnės ir žaidimas vyksta aktyviau. Sūnus netgi sutiko prisidėti savo santaupomis, kad tiktai galėtų pasikviesti daugiau draugų. Du pilni berniukų ir mergaičių takeliai, klegesys, azartas, pučiamos torto žvakutės – puokštė gerų emocijų gimtadienį vėl pavertė nuostabia švente. Įdomiausia, kad, kitaip nei per Kalėdas, šiuo atveju dovanos lieka antrame plane.

Rudenį laukia dešimtasis gimtadienis. Girdžiu, pažįstami tėvai pasakoja apie robotikos dirbtuvėse, žirgynuose, laboratorijose organizuojamus gimtadienius. Jie rengiami ir kavinėse ar picerijose, kur vaikams patiems leidžiama gaminti maistą, pavyzdžiui, išsikepti picų ar sausainių. Dar yra laiko, bet yra ir minčių.

Sūnus jau iš patirties žino, kad linksmiausi gimtadieniai, kai dalyvauja nuo 5 iki 10 vaikų. Mažiau – nuobodoka, daugiau – per daug triukšminga. Dešimtojo gimtadienio jis norėtų taip pat judraus. Tačiau, sako, nebūtinai kokiose nors pramogų vietose. Pats pasiūlė – kodėl gi ne namie? Kol vieni lakstys kieme, kiti galės namie žaisti stalo žaidimus. Mergaičių į gimtadienį pakviesti reikės, bet jos gal norės veikti ką nors mergaitiško. Pasirodo, madą kontroliuoti galima, o dešimtmečius įmanoma nustebinti tuo, kas prieš dvidešimt metų buvo normalu.

Apie tai, su kokiais iššūkiais susiduria tokio amžiaus vaikus auginantys ir gimtadienius savo atžaloms rengiantys tėvai, kalbėjausi su vaikų psichologe Milda Karklyte-Palevičiene.

– Kartais atrodo, kad šiuolaikinius vaikus vis sunkiau nustebinti. Kaltas technikos amžius, tėvai ar dar kas nors?

– Nebūčiau linkusi ko nors kaltinti. Tiesiog su naujais laikais ateina naujos galimybės. Juk ir mūsų tėvams atrodė, kad turime itin daug to, ko jie neturėjo. Natūralu, kad norime mus supančių įdomybių.gimtadienis

Antra vertus, kyla klausimas – ar visuomet šiomis galimybėmis tinkamai pasinaudojame? Ar tenkiname visus vaiko norus, ar tai darome tuoj pat? Svarbu mokyti vaiką palaukti, atsirinkti, kritiškai pažvelgti į situaciją, ugdyti jo savikontrolę bei savivertę. Tuomet vaikas savo svarbos nematuos įsigytų daiktų ar paslaugų kaina.

Kitas svarbus klausimas – ar ugdydami vaiką patys neskatiname jo norėti vis naujų įmantrių dalykų? Neretai jaudinamės, kad negalime vaikui skirti pakankamai dėmesio, per mažai su juo bendraujame ir būname šalia, todėl norime šią kaltę išpirkti brangiais daiktais, paslaugomis. Mažam vaikui kieme iš senų dėžių, virvių, sodo kėdžių ir panašių daiktų tėčio sukonstruotas labirintas yra ne ką mažiau įdomus nei įmantrus pramogų parkas. Tačiau pastarasis dažnai būna patrauklesnis patiems tėvams, tad šį požiūrį perteikiame ir vaikui.

 

– Kokį etapą išgyvena dešimtmetis vaikas?

– Šiame etape vaikui labai svarbu jaustis grupės dalimi, patirti bendrumo jausmą, tačiau drauge jis mokosi varžytis. Kad vaikas augtų laimingas ir jį lydėtų sėkmė, labai svarbu, jog suaugę mokytų varžytis, priimti sėkmę ir nesėkmę tinkamu būdu.

Pirmiausia vaikai stebi, kaip elgiasi tėvai. Pavyzdžiui, jei vaikas mato, kad tėtis nepyksta, kai jo mėgstama sporto komanda pralaimi, o tiki, kad kitąkart jai pasiseks, tada ir vaikas panašiai reaguoja. O vėliau šį modelį pritaikys ir savo elgesyje. Kai žaidžiame su vaiku, svarbu parodyti, kad ne visada privaloma laimėti. Parodyti, kad kitiems irgi nepavyksta, ir nieko baisaus. Šiame etape vaikas nuolat susiduria su nauja informacija, turi vis geresnius kritinio mąstymo įgūdžius, todėl vis daugiau galvoja apie save ir jį supantį pasaulį. Tad svarbu, kad vaikas nuolat jaustų palaikantį tėvų buvimą šalia, kad su jais galėtų aptarti įvairias situacijas, su kuriomis susiduria.

Tėvai turėtų vaiką mokyti nebijoti būti savimi, bet ir sėkmingai įsilieti į grupę, būti jos dalimi – mat vaikai bijo, kad bus nepriimti, nepastebėti, nepelnys kitų vaikų pagarbos ir autoriteto. Ši baimė gali būti sąmoningai jaučiama ar išstumta į pasąmonę.

– Tokio amžiaus vaikai ima atitolti nuo kitos lyties bendraamžių, buriasi į tos pačios lyties grupeles. Kodėl taip nutinka?

– Vaikų seksualumo raidoje tai yra natūralus etapas, vadinamas snaudimo laikotarpiu. Ikimokykliniame amžiuje vaikas, atradęs savo bei kitų lytiškumą, jais domėjęsis ir įtvirtinęs savo lytiškumą, pradinės mokyklos laikotarpiu lyg užsnūsta šioje srityje. Tai nutinka ne veltui. Šiuo periodu jis turi kitų labai svarbių uždavinių, kuriuos turi įgyvendinti – įgyti naujų įgūdžių, fizinių gebėjimų, mokytis prisitaikyti naujoje aplinkoje, bendrauti, užmegzti stipresnes draugystes.

– Vaikai lenktyniauja. Vienas turi išmanųjį telefoną – ir kitas užsinori tokio. Vienas švenčia gimtadienį ant batutų – ir draugas norėtų, bet tėvai neturi finansinių galimybių. Kaip padėtumėte išspręsti panašias situacijas tėvams?

– Svarbu, kad jau nuo mažų dienų tinkamai ugdytume vaiko savivertę. Kuo stipresnė bus vaiko savivertė, tuo mažiau jis norės savo vertę pelnyti daiktais. Taip pat labai svarbu, kad vaiką mokytume savo autoritetą pelnyti tinkamais būdais – savo bendravimo, bendradarbiavimo, emociniais įgūdžiais. Turime ugdyti ir vaiko kantrybę – kad jis gebėtų suprasti, jog daiktus bei pramogas gauname nebūtinai vos jų užsimanę, kad gali tekti palaukti, pataupyti pinigus, atidėti kitam kartui. Tačiau jei vaikui vis tiek norėsis daiktų, pramogų, kurias kiti vaikai turi, svarbiausia kalbėti su vaiku ir aptarti susiklosčiusią situaciją, paaiškinti, kodėl jis šiuo metu negali gauti norimo daikto ar pramogos.

Taip pat tėvams svarbu suprasti vaiko jausmus ir kartu sukurti planą, kaip jis galėtų pasiekti savo tikslus, ar pasiūlyti kitų jam patrauklių variantų. Rengiant šventes vaikams svarbu įsiklausyti, ko jis labiausiai nori. Juk rinkdamasis pramogų parką jis greičiausiai nori ne moderniai įrengtos aplinkos, o tiesiog smagių šėlionių su draugais. Tad jei patys tėvai įrengtų įdomius kliūčių ruožus gamtoje, vaikui būtų ne mažiau įdomu. Ir bet kuriuo kitu atveju išgirdę tikrąjį vaiko poreikį ir veikdami kūrybiškai galime surengti išties įsimintiną šventę neišleisdami daug pinigų.

Šventės rengiamos ir kačių kavinėje, ir laive

Ingrida Martinkėnaitė Grupės „69 danguje“ narė

„Nėra lengva rasti gimtadienio idėjų. Gruodį mano dukrai Marijai sukaks 10 metų. Nuo pat mažumės stengdavomės, kad per gimtadienius ji jaustų, jog tai jos šventė.

Buvo įvairių gimtadienių. Kol Marija ir draugų vaikai buvo maži, juos švęsdavome namuose jaukiai, su pripučiamaisiais batutais. Prieš dvejus metus Marijos gimtadienį šventėme Vilniuje esančioje kačių kavinėje, kur mus linksmino kate persirengusi animatorė. Ji prisigalvojo įvairių žaidimų. O Marijai labai patiko, nes ji mėgsta kates.

Kavinėje buvo galima pašerti ir paglostyti kates. Manau, mergaitėms surengti gimtadienius paprasčiau – jas galima tiesiog suburti jaukiai pasėdėti.

Tiesa, pernai Marijos gimtadienį šventėme lazerių arenoje, o prieš kelerius metus plaukėme kruiziniu laivu. Tuo metu laivas kaip tik kirto pusiaujo liniją ir ant denio prasidėjo didelė šventė, liejosi šokolado upės, mirgėjo fejerverkai. Marija buvo maža ir manė, kad tai jos garbei. Jai tai buvo nuostabi šventė.“

Straipsnis publikuotas portale ,,lrytas.lt”, parengė žurnalistė Vykintė Budrytė.