Aš esu tas palaimintas vaikas, kuris savo gyvenime turėjo ir turi ypatingą ryšį. O dar labiau palaiminta, jog tai žmogus, kuris mane ugdė, tai – mano AUKLĖTOJA.
Tariant šį žodį mane užlieja tokia šiluma.. Aš jos nemačiau 28 metus, bet jausmas toks stiprus, jog atrodo ji buvo šalia manęs visą gyvenimą.. Mes buvom labai artimos. Grįžusi po atostogų ji pranešė, jog ruošiasi tekėti ir išvyksta į Rusiją. Verkiau aš, verkė ji. Po jos išvykimo dar daugiau nei 10 metų mes susirašinėjome laiškais, rašytais ranka. Savo dukrytę ji pavadino Milda. Deja, vienu metu mūsų ryšys nutrūko, deja iš mano pusės… Aš vis galvojau apie ją, tačiau vėliau nebežinojau kaip rasti.. Daugiau nei 10 metų mes nebendravome, bet ji vis buvo mano mintyse.. Ir prieš kelias savaites aš ją radau!!! Šiandien kalbėjome su ja telefonu ir sužinojau kelias detales… tai, kad mano auklėtoja ji buvo 1 METUS. Ir tai buvo prieš 28 metus. Per tą laiką jos balsą girdėjau pirmą kartą, bet atrodo, kaip nieko nebūtų nutikę, lyg visą laiką ji būtų buvusi šalia. O jausmas širdyje, kaip tada, prieš daug metų, kai aš dar buvau maža mergaitė.. Aš neatsimenu kitų darželio auklėtojų, neatsimenu darželio draugų, bet ji, kuri mano gyvenime, atrodo, buvo taip trumpai ir taip senai, talpina didžiausią kiekį mano vaikystės prisiminimų ir šilumos širdyje.
Dar daug daug galėčiau rašyti apie tai. Turbūt svarbiausia, kad dar ir dar kartą aš pati įsitikinu, kokią galią turi EMOCINIS RYŠYS.
Linkiu kiekvienam vaikui tai turėti!
Pradėkime savaitę užmegzdami dar artimesnį ryšį su savo ir šalia esančiais vaikais!