Kaip atpažinti, kad jūsų vaikas nori pasitraukti iš gyvenimo?

Kategorija: Žiniasklaidoje

Kai vaikas guodžiasi, jog jam blogai, jokiu būdu neraminkite jo sakydami – viskas bus gerai, pažiūrėk, juk kiti net neturi namų, tad susiimk, ir viskas praeis. Vaikų psichologė Milda Karklytė – Palevičienė iš praktikos žino, jog tai – vieni blogiausių žodžių, kuriuos išgirsta prislėgti vaikai ar paaugliai. Jie juk trokšta būti suprasti ir turėti galimybę reikšti jausmus.

Kai vaikas ar paauglys ryžtasi pačiam baisiausiam žingsniui – pasitraukti iš gyvenimo, neretai aiškinama, jog nelaimė įvyko dėl kokio nors konkretaus dalyko, pavyzdžiui, mergaitė išgyveno esanti per stambi, mokinys neišlaikė egzamino, išsiskyrė su mergina ar vaikinu.

Tačiau vilnietė vaikų psichologė M.Karklytė tikino, kad tai būna tik paskutinis lašas visoje veiksmų grandinėje.

– Iš ko susijungia ši grandinė?

Iš kur kyla vaiko ar paauglio noras pakelti prieš save ranką? – Didelį savižudybių skaičių mūsų šalyje reikėtų pirmiausia susieti su sovietiniu auklėjimu, kai visus žmones norėjo sukišti į vienodus rėmus. Tad daugelis nesuprantame, kad vienas žmogus tokioje pačioje situacijoje gali jaustis vienaip, kitas – kitaip. Mes buvome mokomi: pagalvok, kaip tu jaustumeisi. Jei aš pagalvoju ir man tai atrodo mažmožis, vadinasi, ir kitam taip pat? O jei kitas žmogus į tą pačią situaciją reaguoja skaudžiau, dar pridedame: ko žliumbi, juk čia niekis! Dar iš tokio auklėjimo atėję, kad niekada tėvai vaikų neklausdavo: kaip tu jautiesi? Jei vaikui kas nors nepavykdavo ar jis į kokią nors situaciją sureaguodavo ašaromis, tėvai turbūt dažniausiai liepdavo susiimti. Tai dažniausiai žmones ir žlugdo, nes kartą kitą tokioje situacijoje neišsakius jausmų vaikui atsiranda baimė iš viso apie tai kada nors kalbėti. Nesuprastas vaikas ima emocijas ryti. O tie kraštutiniai atvejai – rankos pakėlimas prieš save – ir yra sukauptų, neišreikštų emocijų sprogimas.

– Kokia pagrindinė priežastis – nemokėjimas ar negalėjimas reikšti emocijų?

– Dažnai vaikams sakoma: neliūdėk, nepyk, ko raudi, tu gi berniukas, stiprus. Vaikui užsiprogramuoja, kad norėdamas įtikti tėvams jis privalo tuos negatyvius jausmus nuryti. Kai emocijų prisikaupia per daug, vaikas negali normaliai mąstyti. Kiekvienas žmogaus – tiek vaikas, tiek suaugęs – trokšta būti reikšmingas, išgirstas ir svarbus. Kai to negali pasiekti, jaučiasi blogai. Man tenka bendrauti su vaikais ar paaugliais, kurie yra linkę į depresiją ar kalba apie nenorą gyventi, ir tikrai tokio nenoro priežastys nėra neišlaikyti egzaminai, nelaiminga meilė ar skurdas. Dažniausiai išgirstu: manęs nesupranta. Tokią nuomonę dažnai perskaitau ir socialiniuose tinkluose esančiuose pagalbos puslapiuose. Kita grandinės dalis – beviltiškumas. Jis apima tada, kai vaiko ar paauglio problemos nuvertinamos ir jis nežino, ką daryti. Jis lieka su problema vienas, jam skausmas tampa per didelis.

istock_000023181648small

 

– Tokiu atveju didžiausia atsakomybė tenka tėvams?

– Nė vienas tėvas savo vaikui tikrai nenori blogo, bet gali iš nežinojimo prisidėti prie jo skausmo. Tėvai mano, kad liepdami vaikui susiimti jį užgrūdins. Kitas dalykas – tėvai gali bijoti susidurti su vaiko emocijomis. Iš vaiko išgirdusi: „Mama, man labai negera“, motina gali išsigąsti, nes jai pačiai skauda dėl atžalos ir ji ragina ją neliūdėti. Tuo metu problema lieka neišspręsta, o vaikas – vienas. Vis dėlto atsakomybė tenka ne vien tėvams, bet ir ugdymo įstaigos aplinkai, kurioje vaikas prabūna 8 valandas. Per savo praktiką esu susidūrusi ir su liūdnais atvejais, kai darželio auklėtoja vadino vaiką skundiku ir su juo nebendravo, nes sužinojo, kad apie ją vaikas kažką pasakė tėvams. Dalis atsakomybės tenka ir valstybei už tokios švietimo sistemos formavimą. Geriausia yra visiems bendradarbiauti.

– Ką patartumėte tėvams, norintiems užbėgti už akių nelaimei?

– Tiesiog kalbėti su vaiku, nenuvertinti jo problemų ir nekelti per didelių reikalavimų, susijusių su pasiekimais, mokymusi. Jei matome, kad vaikui skauda, turime jam parodyti, jog esame šalia ir galime padėti išspręsti jo problemas. Bet ir iš čia gali kilti grėsmė. Kartais tėvai ima per daug pataikauti vaikui, kad tik jis nepasijustų blogai. Tuo vaikai ima naudotis. Tad svarbiausia tėvams parodyti, jog jie supranta savo vaikus. Taip jiems ir pasakyti. Jeigu vaikas pasako, kad jam liūdna, nes iš jo kitas pasityčiojo, reikėtų kartu su vaiku bandyti surasti išeitį, kaip toliau elgtis. Tada vaikas jausis išliejęs savo jausmus, išgirstas ir ateityje nebijos tėvams pasipasakoti. Apibendrindama galiu pasakyti – yra keturi svarbiausi momentai: leisti vaikui išsišnekėti, jį suprasti, padėti atrasti išeitį ir patiems tėvams nebėgti nuo savo jausmų.

– Ar tiesa, kad vaikai iš normalių, tvarkingų šeimų dažniau pakelia prieš save ranką nei iš socialinės rizikos šeimų?

– Svarbiausia, kad vaikui būtų sąlygos išlieti emocijas. Tad gali būti, kad socialinės rizikos šeimose bendraujama laisvai, vaikai pripratę lieti emocijas net su keiksmažodžiais. Tai nėra tinkamas emocijų reiškimo ir bendravimo būdas, tačiau vaikas tuomet jaučiasi laisvesnis ir labiau atsipalaidavęs nei šeimoje, kur turi nuolat gniaužti savo emocijas ir poreikius. Pas mane ateinantiems vaikams suteikiu laisvę net išsirėkti, išlieti, išspardyti viską, ką jie yra sukaupę. Jokiu būdu nepriimu to asmeniškai. Kai vaikai nurimsta, pasijunta geriau, galime aptarti emocijas, mokytis jas išreikšti, spręsti jiems sunkias situacijas.

– Tėvams nereikėtų bausti vaikų, jei šie pakelia prieš juos balsą?

– Tikrai siūlau už tai nebausti atžalos, nerėkti ant jo dar garsiau ir nežeminti, o ramiai sustabdyti jo emocijas pasakant: suprantu, kad dabar esi piktas, kai nusiraminsi, mes galėsime apie tai pakalbėti. Kai vaikas nurims, aptarkite situaciją, pasakykite, kad nebūtina rėkti, galima gražiai pasakyti, ko nori, nes kai pradeda rėkti, jūs jo nesuprantate. Mūsų pačių elgesys ir tonas bus geriausia pamoka, kaip reikia elgtis pykčio metu. Žinoma, jei vaikas ima muštis, reikėtų jį suimti, nuraminti ir tik tada mėginti pakalbėti.

– Kokias klaidas daro per griežti tėvai?

– Negerai, kai jie vaikams kelia per didelius reikalavimus. Jie mano: jei ims spausti, kad jie būtų geriausi, užaugę vaikai gyvens sėkmingiau. Tačiau toks spaudimas greičiau vaikus gali privesti prie psichiatrijos ligoninės. Kiekvienas vaikas savaime nori įtikti tėvams ir stengiasi pats save spausti. Dar viena griežtų tėvų problema – nenuoseklus auklėjimas. Jei tėvo ir motinos reakcija į tuos pačius dalykus yra skirtinga, vaikas vėl būna nesuprastas, jis susipainioja emocijose, kurios jį slegia.

– Kokie ženklai rodo, kad vaikas ar paauglys ketina žengti lemtingą žingsnį?

– Vaikai yra atviresni už paauglius. Bet nereiškia, kad jie tiesiai šviesiai gali kalbėti apie savo ketinimus, pavyzdžiui, sakyti: esu netikęs, visuomet blogas, šitas pasaulis manęs nesupranta, kodėl mane gimdėte, aš išeisiu. Kitas ženklas, kai vaikas nenori pasipasakoti ir vaidina savo emocijas, – yra liūdnas, bet sako, kad linksmas. Trečias ženklas – vaikas atrodo prislėgtas, piktas, nieko nenori daryti, paskendęs savyje, nuo visų atsiribojęs. Ketvirtas ženklas – vaikas savo aplinkoje ar rengdamasis renkasi tik tamsias spalvas.

Straipsnis publikuotas portale ,,lrytas.lt”, parengė žurnalistė Vykintė Budrytė.