Kaip su vaiku kalbėti apie patyčias ir žmonių skirtumus?

Kuo daugiau apie patyčias kalbėsime, tuo didesnė tikimybė, kad jų vis mažės. Tačiau nepakanka apie tai kalbėti viešai. Labai svarbu, kad apie patyčias kalbėtume ir šeimoje su savo vaikais. Tačiau kaip tą padaryti jiems suprantama kalba? Kaip kalbėtis su vaiku apie žmonių skirtumus? Kaip galime tą padaryti paprastai ir kokius dalykus turėtume akcentuoti? Trys praktiniai metodai su vaikų psichologe Milda Karklyte-Palevičiene.

Kovas – mėnuo prieš patyčias

Kovo mėnuo paskelbtas mėnesiu prieš patyčias. Manau, jog tai labai svarbi ir naudinga iniciatyva. Aš pati šioje vietoje pastebiu daug mūsų visuomenės spragų. Apie patyčias kalbame tikrai nemažai, tačiau ne visuomet tai vykdome, ne visuomet apie tai kalbame su vaikais. Tad kuo daugiau bus bandymų į tai atkreipti visuomenės dėmesį, tuo geriau. Iš savo pusės prie to norėčiau prisidėti papasakodama, kaip mes galėtume kalbėti su vaikais apie mūsų – vaikų ir suaugusiųjų – skirtumus. Jei tai darysime namuose, tikėtina, kad patyčių bus vis mažiau.

Šiame video norėčiau įvardyti bent tris metodus, kaip galime vaikui parodyti, jog tas, kuris tyčiojasi, nebūtinai yra teisus, ypatingai nėra teisus, tačiau jis taip pat nėra ir blogas. Taip pat aptarsime, kaip mes galime parodyti vaikui, kad visi skirtingi žmonės yra vienodai geri, kad lygiavertiškumas nereiškia vienodumo. Dar vienas metodas su priemonėmis, paveikslėliais, parodys vaikui, kaip mes visi esame svarbūs bendrame paveiksle, ir kad kiekvieno mūsų indėlis į visuomenę, klasę, šeimą ar kaimynystę yra be galo svarbus.

Kaip reaguoti, jei iš vaiko tyčiojasi?

Norėčiau pradėti nuo to, kaip mes galime kalbėti su vaiku, jei matome, jog grįžo iš mokyklos ar darželio nusiminęs, neramus ir sako, jog iš jo tyčiojosi, tarkime, sakė, kad jis storas. Tai patiria tikrai nemažai vaikų, kurie yra visai nestambūs, tačiau vaikai tai labai išgyvena, yra mergaičių, kurios net pradinėje mokykloje nustoja valgyti, nes joms kažkas pasakė, kad yra storos. Ir jei mes vaikui ar paaugliui tiesiog sakome, kad viskas yra gerai, nes jis juk tikrai žino, kad taip nėra, vaikas tai labai dažnai priima kaip tėvų norą sušvelninti situaciją ir viduje jam tai būna gerokai sunkiau suprasti. Tad ką mes galime padaryti?

Mes galime vaiką šiek tiek paprovokuoti. Pavyzdžiui „mano ūgis yra 159 cm. Jei man kažkas pasakytų, jog mano ūgis 2 metrai ir pradėtų juoktis, aš nepatikėčiau, nes puikiai žinau, koks mano ūgis. Lygiai taip pat tu nepatikėtum, jei kas nors pasakytų, kad tavo ausys kaip dramblio, arba vaikui blondinui pasakytų, jog jis juodaplaukis ir iš to juoktųsi“. Greičiausiai vaikas atsakytų, jog nepatikėtų. Tuomet galime jo paklausti, kodėl jis tiki, kai kas nors sako, kad yra storas, kvailas arba lėtas, jei žino, jog taip nėra.

Vaikas, kuris tyčiojasi, taip pat nėra bogas

Šioje vietoje galime pasakyti, jog tas vaikas, kuris taip kalba, taip pat nėra blogas. Greičiausiai jo širdelei labai skauda, galbūt jo pakankamai nemyli tėvai, galbūt neskiria jam dėmesio. O galbūt turi kažkokių problemų ir jo širdelei yra skaudu, tad jis ir turi išmokti tinkamai bendrauti ir išreikšti savo jausmus. Mes to vaiko negalime atstumti ir nurašyti, kad jis yra blogas. Tačiau tuo pačiu parodome, jog tai nėra mūsų vaiko, o to besityčiojančio vaiko problema.

Palyginkime dvi mylimas asmenybes

Kitas būdas, kaip galime bandyti kalbėti su vaiku, ypač tinka kalbėtis su ikimokyklinukais. Dažniausiai maži vaikai vienodai vertina ir tėtį ir mamą. Jei kartais ir pasako kitaip, vis tiek giliai širdyje abu myli tikrai vienodai. Jei matome, kad šioje vietoje kyla kokių nors iššūkių, galime imti, pavyzdžiui, du vienodai svarbius sportininkus. Čia gal labiau tinkama jau pradinukui, pavyzdžiui, futbolininkus Ronaldo ir Messi. Tuomet galime paklausti vaiko, kuris iš jų aukštesnis, stambesnis, kurio plaukai ilgesni, kuris iš jų gyvena didesnėje šalyje ir panašiai. Be abejo, parinkime klausimus pagal vaiko gebėjimus ir jo amžių.

Jei kalbame apie tėvus, galime vaiko paklausti, kuris aukštesnis, kurio iš jų plaukai ilgesni, kokios tėvų akys. Fizines savybes vaikams suprasti lengviausia. Vėlgi pasitelkite įvairius klausimus ir pabaigoje paklauskite, kuris iš jų yra geresnis. Žinoma, prieš tai turėtume pagalvoti apie tai, kad vaikas tuos asmenis vertintų vienodai. Dažniausiai po ilgos pauzės vaikas pradeda sakyti, jog nežino, ir geri jie abu. O galbūt vaikas ir pasirinks, kad pavyzdžiui, vienas iš jų – Ronaldo – yra geresnis. Tokiu atveju galime net ir paabejoti ir perklausti, ar tikrai vaikui jie yra skirtingi. Nes gali būti, kad vaikas yra įsitikinęs, jog jam būtina pateikti vieną teisingą atsakymą.

Tad per išorę, per vaiko mylimus, mėgstamus žmones parodome jam, kad jie gali būti labai skirtingi, tačiau vienodai geri ir vienodai mylimi. Taip pat ir vaikai. Nesvarbu, kad vienas yra greitas, kitas lėtesnis, vienas aukštas ir lieknas, kitas žemesnis ir stambesnis. Nepaisant to, jie vis tiek yra vienodai geri. Kai mes taip pateikiame šią informaciją vaikui, jam darosi lengviau ją priimti.

Piešinukas-dėlionė

Aptarkime dar vieną metodą, kaip galėtume kalbėti su vaiku. Jei vaikas mėgsta piešti, būtų puiku, jei paprašytume jo nupiešti piešinuką. Jei vaikas dar nemoka ar nenori piešti, galime arba patys nupiešti arba iš kokio nors žurnalo iškirpti piešinuką, kuris jam būtų gražus, pritrauktų dėmesį ir sumotyvuotų atidžiau pažiūrėti. Čia turime pavyzdį, nupieštą gėlytę. Paprašykime vaiko palaukti ir sukarpykime paveikslėlį į kelias labai skirtingas dalis, kurios vėliau galėtų susidėti kaip dėlionė. Tuomet galime paklausti vaiko, kaip jis galvoja, ar detalės yra vienodos, ar skirtingos. Greičiausiai vaikas, jau galintis suprasti šias sąvokas ir jei nenori tiesiog paprieštarauti, atsakys, jog dalys skirtingos. Galime dar paplėtoti šią temą ir parodyti, kokios tos dalys skirtingos – mažos, didelės.

Tačiau jei norime vėl turėti tą gražų piešinuką, mums reikalingos visos šios detalės. Tik tada, kai turime visas detales, galime vėl turėti tą gražų piešinį ir visumą. Paprašykime vaiko įsivaizduoti, kas būtų, jei vieną ar kitą detalę nuimtume ar užlenktume, norėtume kaip nors pakeisti, – ar piešinys išliktų toks pat gražus. Tai parodę galime su vaiku aptarti, kad ir klasėje, šeimoje, su draugais ar bet kur kitur yra labai svarbu, kad būtų visuma. Nesvarbu, kad esame tikrai labai skirtingi, tačiau jei kažkurio vieno iš mūsų nėra arba labai norime kurį nors vieną pakeisti, piešinys nėra gražus. Tokie vizualiniai metodai padeda vaikams geriau suprasti ir priimti savo skirtumus, tačiau taip pat geriau priimti kitą, kuris nėra toks kaip visi ar, galbūt, turi kokių nors iššūkių.

Šio straipsnio video galite rasti paspaudę šią nuorodą: http://www.asirpsichologija.lt/kaip-kalbeti-apie-patycias-ir-skirtumus/?fbclid=IwAR3ElDkiIT7rJm5DHjqjXE7obrtEapJoZqDQpPSfb9wib2aTR-n8Eu5CxSA