Kalbėk, aš tave matau!

Kategorija: Žiniasklaidoje

Pasak mokslinių tyrimų, kūno kalba sudaro net 65–70 proc. visos mūsų perteikiamos informacijos ir tik 30–35 proc. pasakome žodžiais. Nesvarbu, ar tai suaugęs žmogus, ar vaikas. Kaip perprasti vaiko kūno kalbą?

Konsultuoja „Laimingas vaikas“ įkūrėja vaikų psichologė Milda Karklytė–Palevičienė. 

Kūno kalba gerokai svarbiau negu žodžiai, nes tai yra mūsų įgimta kalba, susiformavusi per evoliuciją. Klausiame vaiko: „Kaip tu jautiesi?“, o jis muistydamasis atsako, kad jam viskas gerai. Bet kuris tėvas supras iš vaiko kūno kalbos, kad jam tikrai nėra gerai.

PIRMA PADARIAU, PASKUI PAGALVOJAU

girl-chaoun-1600x1067

Paprastai mūsų kūnas reaguoja natūraliai, t. y. parodo tai, kaip mes iš tiesų jaučiamės, ypač ištikus stresui. Tai labai aiškiai matyti iš vaiko poelgių, kai paklausi, kodėl vienaip ar kitaip pasielgė, jis paprastai atsako: „Nepagalvojau arba pirma padariau, o jau paskui pagalvojau.“ Šiek tiek paslėpti savo kūno kalbą gali tik suaugę ir įgudę žmonės, vaikai savo kūnu meluoti negali, jie neturi įgūdžių, nemoka savęs stebėti, nežino, kaip kitaip išreikšti savo emocijas, kaip tik tokiu būdu.

Pavyzdžiui, ko nors negavęs,vaikas trenkia kumščiu į sieną. Jeigu paklausite, kaip jis jaučiasi, taip ir pasakys: „Noriu trenkti.“ Kol mažylis nesupranta savo jausmų, kūnu jis niekaip nepamanipuliuos ir nemeluos. Kaip ir tam tikru raidos etapu jie viską rėžia tiesiai į akis, nepatiko suaugusiojo kvepalai, pasakys, kad jie dvokia, nepatiks koks dėdė ar teta, taip ir pasakys – tiesiai šviesiai. Vaikai – tarsi atidengtos kortos, jeigu tenka su jais dirbti specialistams, tai vienas stipresnių įrankių – stebėti kūno kalbą.

RANKOS, KOJOS, PEČIAI, ŽVILGSNIS

Yra universalūs ženklai, kaip perprasti vaiko kalbą. Tarkime, rankų ir kojų padėtis, veido mimika, žvilgsnis, kūno pasisukimas, judėjimas. Jeigu rankos atviros, atsipalaidavusios – vadinasi, mažylis yra bent jau atviras kontaktui. Kaip žiūri specialistas, jeigu vaikas prieš jį sėdi sukryžiavęs rankas, keistai susukęs kojas, pusiau šonu? Vadinasi, dar reikia su juo pažaisti, pašnekėti ką nors smagaus apie gyvenimą, kol jis atsipalaiduos; jokie rimti pokalbiai negalimi, nes jam bus labai sunku arba kalbės bet ką, kad tik nuo jo atstotų.

Stebėkite save, jeigu jūs neturite, kur dėti rankų, ypač jei stovite, kryžiuojate jas ant  krūtinės. Tai gali rodyti, kad jūs gan nejaukiai jaučiatės, nes būdami, tarkime, su namiškiais ar gerais draugais, tikrai negalvojate, kur dėti rankas.

Jeigu žiūrėtume evoliuciškai, kai jaučiamės saugiai, mes nebijome atkišti savo krūtinės arba atsukti nugaros. Jeigu su rankomis sugebame susitvarkyti, jos tarsi atviros, žiūrėkite į pečius, įtampą rodo arba stipriai pakelti, arba nuleisti, tarsi sukritę pečiai. Nueikite pas masažuotoją po įtemptos darbo dienos, galite sakyti ką tik panorėję, bet vos palietęs jūsų pečius jis supras, kad diena buvo pilna įtampos.

Kai pamatote pakeltais petukais mažylį, tvirtinantį, kad jam viskas gerai, jums tikrai turėtų kilti klausimas, kodėl jis nenori sakyti tiesos. Gal jis bijo, jaučia didelį nerimą ir pan. Juk paprastai vaikai pasako, jei tikrai blogai jaučiasi, dar ir pagražindami. Jeigu draugas darželyje atėmė žaislą, mažylis gali pareikšti, kad jam šiandien pati blogiausia gyvenimo diena.

Stebėkite, kaip jūsų mažylis laiko kojas, jei jis tik kartais jas sukryžiuoja, galbūt tai daro, kad būtų patogiau, tačiau jei nuolat jas tarsi persuka, tai taip pat gali rodyti jo uždarumą. Ypač atkreipkite dėmesį, jei vaikas sukryžiavęs ir rankas, ir kojas – vadinasi, jis stengiasi visiškai užsiblokuoti.

NERIMAS, SPROGDINANTIS IŠ VIDAUS

240_f_228124585_qmqukp6y8pintrpibtcatyfna2mswotd

Dar vienas svarbus kūno kalbos bruožas – muistytis. Pasitaiko vaikų, kuriems iš prigimties, atrodo, sekundę nusėdėti vienoje vietoje yra užduotis neįmanoma. Jis tiesiog toks yra ir jeigu toks mažylis staiga ima nei iš šio, nei iš to sėdėti it įkaltas, reikėtų susirūpinti, galbūt jaučia tokią įtampą, kuri trukdo prasiveržti jam būdingiems judesiams. Prisiminkime save, argi ir mums nebūna tiek streso, kai norisi tik sėdėti ir žiūrėti į vieną tašką?

Kitas atvejis, kai judrus vaikas yra tarsi prisuktas, negali sėdėti vienoje vietoje, tai jis po stalu, tai ant jo, nesusikoncentruoja, nežiūri į akis, nuolat sukasi kaip koks vilkelis, tai gali rodyti nerimą. „Sustingusi“ padėtis gali rodyti įtampą, o perdėtas judrumas – nerimą. Jeigu pabandytume įsivaizduoti, nerimas yra energija, kuri viduje tarsi juda ir nori kažkaip išsiveržti.

Mes, suaugusieji, irgi kamuojami nerimo barbename į stalą, judiname koją, tiesiog „sproginėjame“ iš vidaus. Taip pat ir vaikas, jeigu jis čia yra, čia jo nėra, kaip vijurkas duodasi po visus kampus, kad ir kaip tai linksmai gali atrodyti, tai gali rodyti, kad jam kažkas negerai. Jeigu pabandytumėte paklausti, kaip jis tuo metu jaučiasi, jam būtų sunku įvardyti, nerimas – vienas sunkiausiai atpažįstamų jausmų, mažylis gali atsakyti tiesiog taip: „Jaučiuosi keistai.“

KĄ PARSINEŠAME IŠ DARBO

Jeigu bendraujame su vaiku, norime parodyti jam savo meilę, artumą, reikia tai rodyti visu kūnu, mimika, judesiais. Bėda ta, kad mūsų pačių įsitempęs kūnas dažnai būna niekaip nesusijęs su mūsų rodomu jausmu vaikui. Pavyzdžiui, grįžtame iš darbo, kuriame patyrėme didžiulę įtampą, ir galvoje šėlo tokios mintys: „Kad galėčiau, ką nors primuščiau.“ Namuose bandome bendrauti su mažyliu, o vaikas mato mūsų kūne vis dar tūnančią iš darbo parsineštą įtampą ir iš karto tokią tėvų būseną susieja su savimi – vadinasi, jis kažką negera padarė.

Net suaugęs žmogus esant tokiai situacijai linkęs manyti, kad gal dėl jo ta žmona ar tas vyras toks piktas. Galbūt jūs tikrai norite parodyti savo meilę vaikui, bet neatsipalaidavęs kūnas „kalba“ visai priešingai.

Prieš kalbėdami su vaiku pagalvokite, kaip atrodo jūsų veidas ir kūnas, kokios balso intonacijos vyrauja, tarkime, po sunkios ir įtemptos darbo dienos. Pabandykite įsirašyti savo balsą, kai bendraujate su vaiku, ir paanalizuoti, kaip jūs su juo kalbatės, kokios tonacijos vyrauja, ar tikrai pakanka švelnumo. Galite kalbėdami su vaiku stebėti save veidrodyje, ar tikrai jūs pasakote tai, ką norite, ir kaip tuo metu atrodo jūsų veidas ir kūnas.

NEAPSIRIKIME!

Kartais tie patys gestai, poza ir pan. gali rodyti skirtingas emocijas – ir teigiamas, ir neigiamas. Specialistai, kad galėtų daryti išvadas, kūno kalbą interpretuos mažiausiai iš trijų bruožų. Jeigu vaikas jaučiasi negerai, paprastai tai rodo pečiai ir „užrakintos“ rankos bei veido išraiška.

Tarkime, atviros rankos rodo ir mūsų atvirumą, tačiau tokiomis pačiomis atviromis rankomis mes galime ir barti vaiką jas kratydami. Lygiai taip pat gali elgtis ir mažylis, reikšti emocijas jis išmoksta iš tėvų. Ypač jei mama pyksta, tarkime, kratydama rankas, jos mažylis elgsis taip pat. Jeigu tėvai pyksta tylėdami, vaikai daro taip pat. Mama papučia lūpas ir nusisuka, žiūrėk, ir jos sūnus lygiai tokią pačią – „pikto ančiuko“ miną nutaiso. Matyti, kad tai jam nenatūralu, jis taip išmoko.

Dar kartą noriu pabrėžti: norėdami vertinti kito žmogaus kūno kalbą, mes turime jį gerai pažinti. Jeigu matome vaiką pirmą kartą ir pastebime jo nenatūraliai iškeltus petukus, tai nebūtinai gali rodyti įtampą, galbūt jis turi stuburo bėdų.

KAI TEMPERAMENTAI SKIRTINGI

240_f_195161206_et8raxgjam911lqpcins9s6ssk25qppu

Jei tėvai flegmatiški, o vaikas – cholerikas, jiems sunkiau perskaityti jo kūno kalbą. Netgi identiški dvyniai gali turėti visiškai priešingą charakterį ir su kiekvienu iš jų reikia bendrauti skirtingai. Iš tėvų išmokstama tik itin specifinių bruožų, labiau paviršutiniškų, kas nėra universalu visiems. Pasitaiko, mama visiškai negali susišnekėti su savo dukterimi, mamai atrodo, kad jos mergaitė „išsidirbinėja“, o pasigilinus paaiškėja, kad tas vaikas tiesiog kitokio temperamento. Mama – cholerikė, o vaikas – flegmatikas, mamai bus sunku laukti, kol toks jos mažylis apsirengs: „Kas jam? Ko čia taip kuistis? Greičiau, greičiau.“

KRAPŠTO NOSĮ, GRAUŽIA NAGUS

Nagų lupinėjimas, nosies krapštymas iki kraujo ir pan. rodo, kad vaikas kažkokį savo jausmą – suvoktą ar ne parodo kaip tik taip. Tai dažniausiai nerimas, patys vaikai tai įvardija kaip nuobodulį, vis dėlto, ko gero, viduje kirba kažkoks jausmas ir norisi kažką daryti, kad ir plėšyti nagų odeles. Vėliau vaikas įpranta taip elgtis tam tikromis aplinkybėmis, tarkime, kyla nerimas, o vienoks ar kitoks veiksmas padeda jį nuslopinti.

Koks nors monotoniškas veiksmas – kramtymas, kasymasis, drabužių tampymas visada turi emocinį pagrindą ir parodo, kad vaikui kažko trūksta arba kažko yra per daug. Ir vėl – nereikėtų iš karto interpretuoti tam tikrų mažylio veiksmų kaip nerimo, tai gali būti stimuliavimo, arba naujų potyrių, stygius.

KAI NORISI NAUJŲ POTYRIŲ

Vienam nauji potyriai – daug skaityti ir mokytis, kitam – vis pakeisti aplinką, pamatyti naujų vietų, trečiam – vis nauji stiprūs pojūčiai. Jeigu vaikui jų trūksta, taip nutinka dažniausiai tada, kai tėvai labai užsiėmę arba jie per lėti ir nuobodūs, jei vaiko temperamentas smarkesnis.

Mažyliui vis reikia kažkur eiti, patirti, išgirsti ką nors nauja, o tėvai – „namisėdos“, jam pasidaro nuobodu, nes nieko neleidžia. Tada jis ir susiranda, kaip save pastimuliuoti, tarkime, kad ir plėšant nagų odeles patiriamas kitas jausmas, smegenys gauna naujos stimuliacijos.

Suaugusiesiems lengviau – jie gali save „padėti“ ten, kur gali patirti naujos stimuliacijos, jei suaugęs žmogus pradeda graužti nagus, tai gali rodyti didžiulį nerimą ir nuolatinę įtampą. Arba jis jaučiasi stipriai apribotas, jis kažko nori, o jo galimybės, kad ir finansinės ar pan., to neleidžia.

 

Straipsnis publikuotas žurnale „Tavo vaikas“, 2018, Rūtos Rukaitės tekstas.