Lyg du vandens lašai panašūs broliai dvyniai prakalbo apie esminius skirtumus

Kategorija: Žiniasklaidoje

Neseniai apie savo karjeros pabaigą paskelbęs badmintonininkas Kęstutis Navickas (33 m.) ir jo brolis dvynys krepšininkas Gediminas Navickas (33 m.) vadina save skirtingomis vienos gitaros stygomis.

navickai

Broliai Navickai (nuotr.) išoriškai tokie panašūs, kad kartais patys savęs nuotraukose neatskiria. Vis dėlto jų charakteriai skiriasi. Vyrai įsitikinę – skirtingas jų būdo savybes suformavo aplinka, skirtingos sporto šakos, šalys, kuriose gyveno.

Krepšininkas G.Navickas, pastaruosius aštuonerius metus atstovavęs užsienio krepšinio klubams, prieš metus grįžo į Lietuvą žaisti Alytaus komandoje „Dzūkija“, su kuria sutartį pratęsė dar vieniems metams.

O jo brolis, vienas geriausių Lietuvos badmintono žaidėjų K.Navickas po 13 metų klajonių užsienyje praėjusią vasarą gimtinėje atidarė savo badmintono akademiją ir neseniai priėmė Europos badmintono federacijos pasiūlymą dirbti treneriu Danijoje.

Gediminas jau vaikystėje pasirinko komandinį sportą, o Kęstutis – individualų. Tad atitinkamai išsiugdė kitokias savybes. Kęstutis – individualesnis, o Gediminas – komandos žmogus ne vien sporte, bet ir gyvenime.

Užtat sporte abu yra vienodai impulsyvūs, užsidegę. Gali ir ant savęs supykti, ir kitus aprėkti dėl bendro tikslo.

Dvyniai tikino, kad pradedant merginomis ir baigiant sportu – jokioje gyvenimo srityje jie niekada nejuto tarpusavio konkurencijos. Jautė ir iki šiol jaučia besąlygišką vienas kito palaikymą. „Vienas kitam laimėjimų nepavydime, nenuvertiname, o jais džiaugiamės. Tai turbūt tėvų nuopelnas. Kartais tenka išgirsti iš aplinkinių, esą jie dėmesio gavo mažiau nei jų broliai ar seserys, dėl to jiems apmaudu.

O mes su broliu visuomet jautėmės lygūs. Viską dalijomės perpus. Jei būdavo dvi skiltelės šokolado, atitekdavo kiekvienam po vieną. Galbūt labai idiliškai skamba, bet mes kitaip sakyti ir negalime, nes taip buvo“, – kalbėjo K.Navickas. Gediminas su Kęstučiu neprisimena, kad vaikystėje būtų dėl ko nors mušęsi. Dažniau kartu krėsdavo pokštus – apgaudinėdavo mokytojus, vėliau dėstytojus. Keletą kartų ir vienas kito pasu yra pasinaudoję, o Gediminas ne vienus metus automobilį vairavo naudodamasis brolio vairuotojo pažymėjimu.

Gimti anksčiau nei brolis ar sesė gali tapti prakeiksmu

Daryk taip, kaip brolis daro. Tu juk vyresnis – nusileisk sesei. Panašius tėvų pamokymus vaikystėje suaugusieji neretai prisimena tarsi prakeiksmą. Kaip vaikams atsiliepia jų lyginimas su sesėmis ar broliais? O kaip reikėtų auklėti dvynius? Vilnietė vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė įsitikinusi – skirtingo amžiaus vaikų vystymuisi šeimoje daugiausia įtakos daro ne metų skirtumas ar vieno su kitu bendravimas, o tėvų elgesys.

Vyresniajam vaikui tėvai gali užkrauti pernelyg daug atsakomybės ir įskaudinti liepdami nuolat nusileisti jaunėliui. Tačiau kartais šeimoje dominuojantis tampa vyresnis vaikas ir verčia jaunesnįjį šokti pagal jo dūdelę. Net vos kelių minučių skirtumu gimę dvyniai ar trynukai neretai irgi mėgsta pabrėžti, kuris yra vyresnis ir dėl to – pranašesnis.

„Svarbiausia tėvams įžvelgti kiekvieno vaiko stipriąsias savybes. Jokiu būdu negalima jų lyginti tarpusavyje, nes ateityje tokius žmones gali kamuoti psichologinės problemos. O dvynukai jaučia ypatingą norą būti asmenybėmis, o ne „tuo“ iš dvynių. Dar blogiau, kai sakoma – tas stambus, anas lieknas, tas linksmas, anas paniuręs, tas aktyvus, anas lėtapėdis“, – pabrėžė vaikų psichologė M.Karklytė-Palevičienė. Tad kaip reikėtų ar nereikėtų elgtis su šeimoje augančiais dvyniais? Vaikų psichologė mano, kad viskas – tėvų rankose. Būtent jie, o ne broliai ar seserys formuoja vaikų vietą šeimoje.

dvynukai
– Kuo skiriasi tėvų užduotys, kai šeimoje auga skirtingo amžiaus vaikai ir kai gimsta dvyniai?

– Kartais dvynių auklėjimas tėvams gali tapti tikru iššūkiu. Įsivaizduokite, kai tuo pat metu ant žemės rėkdami krinta du trimečiai, o ne vienas. Sunkiausia tėvams pereiti ikimokyklinio amžiaus vaikų raidos etapus.

Kai yra amžiaus skirtumas tarp vaikų, tėvai augindami antrą ar trečią jau žino, ko tikėtis. Pavyzdžiui, atskiria, kada vaikas ožiuojasi, o kada jam iš tiesų kažkas negerai. O dvynukų tėvams reikia su abiem iš karto užsiimti, juos kartu auklėti ir suprasti tam tikram amžiui būdingą vaiko elgseną, spręsti dvigubai daugiau problemų, jei jų kyla.

Kai šeimoje auga skirtingo amžiaus vaikai, tėvai dažnai eina lengviausiu keliu ir auklėja pagal tokį modelį: vyresniam užkrauna daugiau darbų nei jaunesniam, jį ragina nusileisti mažesniam broliui ar seseriai. Kai sakoma – tu vyresnis, protingesnis, jau į mokyklą eini, nusileisk, tai nėra geras auklėjimo būdas.

Su vaikais tėvai turėtų elgtis lygiavertiškai. Visų toje pačioje šeimoje augančių vaikų poreikiai vienodi. Jeigu tėvai to nesupranta, buvimas vyresniam vaikui gali tapti tarsi prakeiksmu.

– Į ką reikėtų atkreipti dėmesį dvynius auginantiems tėvams?

– Esu bendravusi ir su dvynukais, ir su trynukais. Kiekvienas jų būna labai skirtingas ir tikrai neįmanoma jų supainioti. Dvyniai ar tryniai skiriasi manieromis, elgesiu. Iš išvaizdos jie gali būti visiškai vienodi, tačiau elgiasi labai skirtingai. Vienas – ramus, kitas – aktyvus.

Dvynių tėvams tenka sudėtinga užduotis – juk reikia auklėti du skirtingus vaikus vienu metu. Tenka auklėti kiekvieną pagal jo charakterio savybes, tačiau, kita vertus, abu reikia auklėti lygiavertiškai, namie įvesti vienodas taisykles. Negalima iš vieno reikalauti daugiau, o kitam nuolaidžiauti. Tėvams dažnai atrodo, kad vienas vaikas geba daugiau užduočių atlikti ar yra gabesnis už kitą. Čia ir slypi didžiausias iššūkis tėvams.

Tačiau dvynukų tėvai tokio auklėjimo būdo jau nepritaikys. Jiems reikia stengtis išlaikyti lygybę, o tai nėra paprasta. Ypač jei dvyniai skirtingi. Kaip ir visi vaikai, dvynukai tarp savęs irgi konkuruoja. Jie nori išbandyti savo ir kito ribas. Kartais net kiekviename žingsnyje. Pavyzdžiui, didžiausiu konkursu gali tapti ir lifto mygtukas, kurį paspausti žūtbūt nori abu vaikai. Kai tėvai paragina – kuris pirmas nubėgs, tas ir spaus, pralaimėtoją neretai ištinka isterija.

– Su kokiomis situacijomis dažniausiai susiduria dvynukų tėvai?

– Dažnai pastebiu, kad vienas dvynių būna aktyvesnis, o kitas – pasyvesnis. Arba vienas vaikas yra lipšnesnis, meilesnis, o kitas šaltesnis. Kai grįžta mama iš darbo, pribėga lipšnesnis. Mama jį apsikabina, pabučiuoja, pasako, kad pasiilgo. Ji pasiduoda vaiko emocijoms ir į jas atsako.

Šaltesnis vaikas tik praeina ir pasisveikina, nes jis tiesiog toks yra. Tačiau dar negebėdamas iš šalies savęs pamatyti jis mato tik tai, kad mama myluoja jo brolį ar sesę, ir gali išgyventi neigiamus jausmus.

– Kaip tokiu atveju motina turėtų elgtis?

– Jei lipšnusis pribėga ir apkabina, prie kito, vadinkime, šaltesnio vaiko, mama turėtų prieiti pati ir lygiai taip pat apkabinti, pabučiuoti tiek, kiek jis leisis. Nelįsti per daug per prievartą, tačiau parodyti šiltumą.

Jei vienas vaikas yra atkaklesnis, moka išprašyti, kad tėvai ką nors nupirktų, o kitas paprastai paklausia ir sulaukęs neigiamo atsakymo nuleidžia rankas, tėvai turėtų laikytis taisyklės – jeigu ką nors perka vienam, nuperka ir kitam, net jei jis ir nezyzia.

Arba neperka nė vienam. Būtų didelė klaida, jei sakytume: „Brolis gražiau paprašė, tai jam ir nupirkome, o tu gi net neprašei.“

– Kokias taisykles namuose turėtų nustatyti tėvai?

– Bendras visiems šeimoje augantiems vaikams. Jei vaikas verkia garsiau už brolį ar sesę, nes nori dar vieno saldainio, nekiškime jam slapta jo po stalu, kad tik jis nusiramintų. Tokie tėvų veiksmai gali pakenkti ne tik pasyvesniam vaikui, kuris jausis užgožtas, bet ir aktyvesniam – jis gali įprasti netinkamais būdais gauti tai, ko nori, ir imti tuo naudotis.

Šeimoje tai gal ir veiks, tačiau už namų sienų bendraudamas su kitais žmonėmis darželyje ar mokykloje vaikas pajaus, kad jo gudrybės neveikia, ir tuomet patirs daug streso. Nuo pat kūdikystės tėvai turėtų reaguoti į vaiko poreikius, o ne į jų išraiškas. Juk vienodai alkani vaikai gali skirtingai prašyti valgyti. Vienas – garsiai rėkdamas, kitas – vieną kartą gražiai pasakydamas.

twins-1

– Net jeigu vienam tėvų lengviau kuriuo nors vaiku pasirūpinti, o kitam sunkiau, nes, pavyzdžiui, jis aktyvesnis, reikėtų stengtis dėmesį visada paskirstyti vienodai. Jokiu būdu nesidalyti vaikais. Tuo labiau nekalbėti prie vaikų tokių dalykų: šitas mano, tas – tavo.

Jeigu tėvai ant rankų neša po vieną vaiką, kitą kartą jie turėtų jais apsikeisti. Vaikai turėtų šalia jausti abu tėvus. Net jei meilę tėvai rodo abiem vaikams vienodai, net maitindami juos turėtų kaskart keistis vietomis.

Tas pat ir kalbant apie dėmesį. Vienas vaikas gali jo reikalauti, o kitas tuo metu sėdėti kampe ir laukti. Tačiau tai nereiškia, kad pastarajam dėmesio nereikia. Tokiu atveju turėtume užsiimti su abiem vaikais. Pavyzdžiui, iš pradžių pabūti su vienu, po to tiek pat su kitu. Tai gali nuskambėti tarsi darbas kariuomenėje, tačiau, norėdami vaikams gero, tėvai turėtų pasistengti. Vėliau tai taps įprasta.

– Per savo rengiamus seminarus dažnai pabrėžiate, kad jokiu būdu negalima lyginti vaikų tarpusavyje. Kaip tai gali jiems atsiliepti?

– Vaikų lyginimas yra vienas žalingiausių dalykų. Šis įprotis likęs nuo seniau. Mūsų seneliai ir tėvai manė, kad, lygindami su broliais, seserimis ar su kitais „pavyzdiniais“ vaikais, skatina mus pasitempti. Bet tai netiesa.

Iš tikrųjų lyginimas skatina kovą, nesveiką konkurenciją. Dvyniai bet kokiu atveju kovoja ir kai jie paaugs, gali pradėti kovoti dar daugiau. O mes nesuprasime, kodėl. Atrodytų, kad, pavyzdžiui, trejų metų vaikas dar nieko nesupranta, ką mes sakome, tačiau iš tikrųjų jam visi žodžiai nugula pasąmonėje.

Nuo paprasto palyginimo gali užsisukti ydingas ratas. Vaikai ima labiau kovoti tarp savęs, tada tėvai tampa nervingesni, ima dažniau barti, gali lengviau netekti savitvardos drausmindami vaikus. Lyginimas griauna vaiko savivertę, mažina motyvaciją. Taip pat gali įskiepyti suvokimą, kad jo sėkmė priklauso nuo palyginimo su kitu, o ne nuo jo paties. Tai gali trukdyti kurti normalius socialinius santykius.

Pavyzdžiui, jei tas žmogus uždirbs milijoną eurų, jis tuo nesidžiaugs, nes pamatys, jog kitas uždirbo du milijonus. Dėl tokios nuolatinės kovos žmonės jaučia nuolatinį stresą, kyla didelių psichologinių problemų. Tėvai turėtų skatinti nebent paties vaiko konkurenciją su savimi ir jo susitelkimą į procesą, o ne į rezultatą.

– O jei sakysime – brolis skaito knygą, eik ir tu paskaityti. Tai irgi lyginimas?

– Nors tai yra lengvesnis būdas paskatinti vaiką skaityti, bet taip irgi nereikėtų elgtis. Mes šioje situacijoje turėtume ieškoti priežasčių, kodėl jis neskaito.

Gali būti, kad mano, jog prasčiau skaito už brolį ar sesę, gal jau yra iš tėvų girdėjęs – daryk taip, kaip jis ar ji. Tad jis pasirenka geriau visai neskaityti, nei jaustis prastesnis. O kai dar iš tėvų išgirsta palyginimą, jo galvoje ima formuotis menkavertiškumas. Tokiose situacijose tėvams patarčiau parodyti veiklos privalumą, parodant pasekmes. Pavyzdžiui, pasakyti: žiūrėk, brolis pasimokė rašyti ir jis jau gali užsirašyti savo vardą. Jeigu ir tu norėtum, gali pabandyti parašyti.

Kitas pavyzdys, kaip rekomenduočiau tėvams kalbėti: brolis pasiklojo lovą, tai jis dabar gali eiti valgyti ledų. Kai tu pasiklosi, tada galėsi prie jo prisijungti.

Kartais vaikai ima kiekviename žingsnyje kopijuoti vienas kitą. Tokiu atveju tėvams reikėtų kiekvieną paskatinti rinktis daiktus ar veiklą pačiam, tačiau paisote ir vaiko norų. Visuomet išklausote ir priimate vaiko nuomonę. Sveikiname, taip ugdote savo atžalą asmenybe, leidžiate jam jaustis saugiam. Visuomet esate pasiruošęs atviram pokalbiui su savo vaiku, nebijote pripažinti savo klaidų. Esate teisingame kelyje – linkime išugdyti sveiką ir brandžią asmenybę.

 
Straipsnis publikuotas portale ,,lrytas.lt”, parengė žurnalistė Vykintė Budrytė.