Motiniška meilė nebūtinai gimsta staiga

Savo pasakojimu noriu pasidalinti pojūčiais prieš ir po gimdymo, kurie iš pradžių mane labai gąsdino, bet bėgant dienoms, mėnesiams, jie tapo nepakartojami, neapsakomai malonūs. Priverčiau save sukurti šį pasakojimą tikėdamasi, kad ateityje jau suaugusi dukrytė galės paskaityti, kiek laimės, džiaugsmo įnešė į mudviejų su vyru gyvenimą,o ir man bus malonu paskęsti prisiminimuose po kokių 20 metų. Tebūnie tai tarsi ištrauka iš mano dienoraščio.

Mano nėštumas buvo planuotas, kadangi su vyru jau spėjome pagyventi savo malonumui. Kartu nusprendėme, kad atėjo laikas į mūsų gyvenimą įsileisti trečią asmenį, ir mums pavyko. Pats nėštumo laikotarpis buvo malonus, gražus ir nesunkus. Iki šiol negaliu patikėti, kad besilaukianti moteris gali būti pikta, susiraukusi, kokias kartais tenka matyti. Dabar į būsimas mamas žiūriu su didele šypsena, tiesiog tirpstu iš pavydo, kokios laimingos jos turi būti. Pykino tik tris pirmuosius mėnesius ir tik tol, kol nepavalgydavau. Apetitas buvo itin didelis, darbe galėjau net tris kartus nueiti pavalgyti. Vos sulaukdavau paskutinės pamokos, kad galėčiau nubėgti į valgyklą ir vėl užkąsti. Gėdijausi virėjų dėl savo dažnų apsilankymų, prašiau jų įdėti bet ko, kas liko, nes tai buvo vienintelė išeitis nuo pykinimo. Mėgau valgyti mėsos patiekalus, todėl ilgai galvojau, kad nešioju tikrą vyrą, tačiau klydau.

Per nėštumo laikotarpį turėjau tiek įkvėpimo, kiek neturėjau per visą savo gyvenimą. Darbe spėdavau daug ką nuveikti, buvau pilna įvairių minčių, idėjų, kurias skubėjau įgyvendinti. Į darbą eidavau su šypsena, keitėsi drabužių spalvos, jos tapo ryškesnės. Motinystės atostogos sutapo su mokslo metų pabaiga, vyras net juokavo, kad aš taip myliu savo darbą, jog tobulai suplanavau išėjimą motinystės atostogų. Prieš akis vasara ir dar du laukimo mėnesiai. Vis dėlto bijojau išeiti atostogų, nes buvo baugu pasilikti vienai su savo baimėmis.

Lemtingos dienos ir laukiau, ir bijojau… Tai įvyko 2013 metais rugpjūčio 14-osios dienos naktį, kai dar nemiegojau. Vidurnaktį man nubėgo vandenys, o pirmą valandą nakties aš jau buvau ligoninėje. Nesugebėjau pagimdyti pati, teko operuoti. Vaikas išvydo šį pasaulį 16 val., tai buvo 3500 kg ir 53 cm mergaitė. Keisčiausia buvo tai, kad pagimdžiusi mažylę nepajutau beprotiškos motiniškos meilės, atsidavimo. Ir tai mane išgąsdino…

Po operacijos mane nuvežė į reanimaciją, kur aplankė iš laimės apsiverkęs vyras. Tačiau tuo metu man labiausiai rūpėjo mano skausmas. Vakare atnešė dukrytę ir padėjo prie krūties, ji bandė ištraukti pirmuosius priešpienio lašiukus. Vėliau ją išnešė, vyras išvažiavo. Likau viena su už lango siaučiančiu vėju, lapų šnabždesiu, iš futbolo stadiono sklindančiais garsais ir nuolat kartojau sau žodžius – aš tapau MAMA, kas gi manęs laukia?.. Kaip man skauda visą kūną, nejaučiu kojų, negaliu atsisėsti, apsiversti ant šono. Tarp visų šių minčių nekilo klausimo, o kaip gi jaučiasi mano mergaitė, ar ji miega, ar jai šilta, o gal ji alkana ir nori valgyti? Tik vėliau supratau, kad ligoninėje buvau visiška savanaudė. Man buvo sunku keltis naktimis, net pykau ant mergaitės, kad ji rėkia ir jai nuolat reikia mano krūties. Beprotiška baimė, nepasitikėjimas savimi užgožė mano tikruosius jausmus.

Grįžus namo dvi savaites mano akimis sruvo ašaros. Kodėl verkiau, atsakymo nerandu iki šiol, tiesiog ašaros tekėjo pačios. Pradėjau galvoti, kad po truputį grimztu į depresiją, tačiau mamos ir sesers palaikymas padėjo nugalėti niūrią nuotaiką, vyravusią tomis dienomis. Laikui bėgant keitėsi mano savijauta, jausmai, aš pradėjau jausti malonumą, žinodama, kad esu mama. Pagaliau pradėjau „kaifuoti“ nuo buvimo kartu su savo dukryte. Pažiūrėjus į ją, paėmus ant rankų, akyse stovėjo ašaros iš tos laimės, kad turiu vaiką, turiu gyvenimo variklį, stumiantį mane judėti į priekį. Kiekvieną vakarą dėkoju Dievui už suteiktą galimybę turėti vaikelį, juo rūpintis, auklėti, mylėti, kartu šokti, dainuoti paėmus ant rankų. Po ilgos dienos pasijaučia nuovargis, bet jis toks malonus ir prasmingas. Mažo angeliuko šypsena, prisilietimas prie mano veido priverčia pamiršti bemieges naktis. Kiekvieną vakarą einu miegoti su mintimi, kad rytojaus diena bus dar įdomesnė.

Dabar aš supratau, kad motiniška meilė neateina staiga, tai ne žaibo blyksnis, pasirodęs jau kitą minutę po gimdymo. Šis jausmas išsiskleidžia pamažu kaip žiedas ir auga kartu su augančiu mažyliu. Būti mama – pats nuostabiausias jausmas, kiekvieną dieną aš tampu vis laimingesnė, bemiegės naktys būna tokios trumpos, o nuovargis toks malonus. Su nekantrumu laukiu kiekvieno ryto, nes žinojimas, kad manęs šiandien laukia daug darbų, suteikia man jėgų ir noro judėti.

P. S. Patarimas vyrams – kasmet vaiko gimtadienio proga sveikinkite ir žmoną, nes būtent vaikui gimus kartu su juo gimsta naujas žmogus – MAMA.

Mama Rita

 

Toliau į klausimus atsako psichologė Milda Karklytė:

1. Kada atsiranda meilė vaikui? Prieš jam gimstant, gimus, o gal palaipsniui?

Gali būti įvairiai – prieš gimstant, tik po gimdymo ir palaipsniui, praėjus neilgam laikui po gimdymo

2. Kodėl kartais nutinka taip, kad gimus kūdikiui, pirmomis akimirkomis (ar dienomis) mama nejaučia didžiulės euforijos? Dažniau tai būna fiziologinės ar psichologinės priežastys?

Tai gali būti ir fiziologinės ir psichologinės. Dažniausiai pasitaikančios fiziologinės priežastys – hormonų pokyčiai gimdymo metu ir po jo, didžiulis nuovargis, skausmas patyriami po gimdymo. Tuo tarpu psichologinės priežastys gali būti šios – baimė ir nerimas dėl pasikeitusių aplinkybių, pasikeitusių įprasto gyvenimo ritmo, turėtų įpročių.

3. Ar tai jaučia mažylis? Kaip jį tai veikia? Ar nenukenčia mamos ir vaiko tarpusavio ryšys?

Šiuo metu labai svarbu, kaip šių jausmų įtakojama mama elgiasi. Ar ji vistiek rodo mažyliui besąlygišką atsidavimą, dažnai jį glaudžią prie savęs, patenkina visus jo poreikius, besąlygiškai atsiliepia į kūdikio pagalbos šauksmą – verkimą, sako jam šiltus žodelius? Jei taip – mažylio emociniam ir fiziologiniam vytymui, jo santykiui su mama trikdžių nebus. Jei mama šių dalykų nedaro – gali būti, kad vaikučiui susiformuos nesaugumo jausmas.

4. Jei mama nieko nejaučia tik ką gimusiam mažyliui ar ji turi jaustis kalta?

Be jokios abejonės mama kalta jaustis neturėtų.

5. Dėl kokių priežasčių kai kurioms mamoms prireikia laiko, kad savo kūdikėlius priimtų besąlygiškai?

Tai tos pačios minėtos fiziologinės ir psichologinės priežastys, kodėl tik gimus kūdikėliui mama nepajaučia didžiulės laimės ir meilės – tai mamos organizme vykstantys hormonų pokyčiai, mama jaučia skausmus, likusius po gimdymo, mama jaučiasi išsekusi po gimdymo, patiria bemiegės naktis, mato savo kūno formų pasikeitimus, kurie gali būti, kad netenkina, nerimauja dėl to, ar bus gera mama, dėl to, jog stipriai keičiasi buvusio gyvenimo ritmas ir įpročiai. Visa tai įtakoja prastą mamos savijautą, kuri neleidžia pasireikšti besąlygiškai meilei. Dažnai meilė kūdikiui yra, tik ji būna užgožta patiriamų laikinų sunkumų. Viskam stojus į savo vietas, lieka daugiau vietos pasireikšti ir tai besąlygiškai meilei, kuri tūno mamos viduje.

6. Ar galima įtarti pogimdyvinę depresiją, jei meilė vaikui neatsiranda po gimdymo praėjus kelioms savaitės?

Taip, viena iš priežasčių, gali būti pogimdyvinė depresija. Tačiau gali būti, jog depresijos nėra, tačiau mama vis dar išgyvena sunkų laiką, viduje ją kažkas kankina. Todėl labai svarbu pasistengti suprasti, kas gi vyksta viduje, kas trukdo pajausti meilę savo vaikučiui. Kartais pačiam žmogui gali būti sunku rasti atsakymus. Tuo metu gali padėti specialiastai. Labai svarbu neužsidaryti ir jokių būdu nekaltinti savęs. Sunkumų patiriame kiekvienas, bet svarbiausia – jie yra sprendžiami.

7. Ar motinystės instinktas yra įgimtas ar įgyjamas?

Mano manymu, motinystės instinktas yra įgimtas, tačiau, tai, kaip mes jį jaučiame priklauso nuo to, kokia aplinkoje augome, kaip buvome auklėjamos.

8. Ar moteriai gali būti sunkiau pamilti savo vaiką, jei vaikystėje ji nepatyrė meilės iš savo motinos?

Mano manymu tokios taisyklės nėra. Gali nutikti taip, jog moteriai, nepatyrusiai mamos meilės, bus sunkiau pamilti savo vaiką, tačiau neretai būna ir priešingai – šios moterys itin stipriai myli savo vaikos, lyg norėdamos kompensuoti, tai ko pačios neturėjo. Taip pat, būna ir tai, jog moteriai, kuri buvo labai mylėta savo mamos, meilė savo vaikui atsiranda neiškart.

Interviu publikuotas žurnalo „Prie kavos“ 2015 metų 7 numeryje