Pasenę ugdymo metodai

  1. Kaip laikui bėgant keitėsi supratimas apie vaikų auklėjimą Lietuvoje?pasne-ugdymo-metodai

    XX a. pradžioje, kada augo mano kartos seneliai, auginant vaiką turbūt pagrindininės vertybės buvo darbas, praktiškumas bei šeimos, giminės ryšiai. Jau nuo mažų dienų vaikai buvo mokomi dirbti, akcentuojant, jog gyvenime svarbiausia uoliai, atsakingai ir nuolankiai dirbti. Patys tėvai taip pat didžiąją laiko dalį dirbdavo ūkio ir buities darbus, priimdami tai kaip natūralią duotybę, dėl to bent jau garsiai nesiskųsdami, nesijausdami dėl to blogai. Svarbiausias šeimos bendravimas būdavo valgio metu, kartu dirbant darbus ar per šventes. Šventės buvo ypatingas metas, kada šeima retu atveju galėjo atitrūkti nuo darbų ir pasilinksminti. O kasdieninis bendravimas dažniausiai būdavo apie praėjusią dieną, nuveiktus bei laukiančius darbus, svarbius įvykius giminėje. Kalbėtis apie savo jausmus, norus, gyvenimo prasmę, tikslus, apie savirealizaciją, savęs pažinimą, pojūčius, požiūrius ir pan. nebuvo įprasta. Vaikus gimdydavo jaunos mamos ir juos auklėjo, kaip sakė širdis, natūralu, jog tuo metu nebuvo žinių, kokias asmenybės savybes formuoja vienoks ar kitoks auklėjimas, bendravimas su vaiku.
    Vėliau, 1940 m. Lietuva tapo TSRS dalimi. Jos santvarka ir ideologija taip pat įtakojo ir požiūrį į vaiką, jo auklėjimą. Šioje santvarkoje visose gyvenimo srityse bendravimas buvo direktyvus, primetami autoritetai, požiūriai per jėgą, žmonės veikė vedami baimės, visur vyravo griežta hierarchija, žmogaus asmenybiniai skirtumai ir individualumas buvo visai ignoruojama, žmonės griežtai spaudžiami į sukurtus standartus, didžiajai žmonių daugumai trūko elementarių dalykų – maisto, drabužių, baldų ir kt. juos gauti reikėdavo laukti ilgose eilėse. Žmonės negalėjo kurtis gyvenimo, priklausančių nuo jų pačių. Nors vis daugiau žmonių įgijo aukštąjį išsilavinimą apie vaiko asmenybės augimą, jo vidinį pasaulį, informacijos nebuvo. Žmonės gyveno, atriboti nuo išorinio pasaulio, kuris jau tekėjo skirtinga linkme ir ritmu. Be abejo tai daugelį žmonių sekino emociškai.
    Natūralu, jog visa tai, akivaizdžiai atsispindėjo vaikų auklėjime – vaikai auklėjami jėga t.y. bausmėmis, per baimę, ugdyme yra labai akivaizdi hierarchija – ,,vaikas nieko nežino, nieko nesupranta‘, o suaugęs ,,viską žino geriausiai“, vaiko individualybė ignoruojama, vaikas, netelpantis į sukurtus ,,rėmus“ buvo baudžiamas arba ,,nurašomas“, vaiko ugdymo tikslas – aukšti pasiekimai, vaikas privalo klausyti, į vaiko elgesio priežastis nesigilinama – svarbus rezultatas. Vaiko vidinis pasaulis vis dar lieka sritis, prie kurios labai labai mažai prisiliesta. Dažni tėvai negalėjo suprasti, ko dar vaikui trūksta, jei jis yra pavalgęs, aprengtas bei išleistas į mokslus. Tuo metu itin gajus vaiko ugdymo metodas – lyginimas su kitais, manant, jog taip vaikas turėtų ,,pasitempti“. Taip pat gajus socialinis reiškinys, kai tėvais, mano manymu, norėdami patys pakelti savo TSRS gniuždytą savivertę, rungtyniaudavo savo vaikų ,,pasiekimais“ ir ,,gebėjimais“. Tai mano akimis, viena didžiausių traumų, tuo metu augusių vaikų.
    Na ir galiausiai, atėjus nepriklausomybei, atsivėrė mus spaudusios sienos. Mūsų tauta pradėjo įgyti daug naujos patirties, žinių. Vaikų auklėjime pagaliau pradėjo ateiti suvokimas, koks yra svarbus žmogaus vidinis pasaulis, jo jausmai, pojūčiai, troškimai, tikslai, savirealizacija, prasmė, asmeninis požiūris, individualumas, jog vaikas nėra ,,nieko nežinanti ir nesuprantanti būtybė“, kokias traumas kūrė neapgalvotas auklėjimas, nežinant vaiko asmenybės raidos. Tačiau čia slypėjo vienas pavojus, kuris yra visai natūralus, apie kurį, gana dažnai būdavo pamirštama, bandant pabėgti nuo savo skausmingos praeities, pasivyti tolyn nušuoliavusį kitų šalių gyvenimą – lazdos perlenkimas į kitą pusę. Kuomet vaikai išmoko, jog jų norai ir jausmai yra patys svarbiausi ir atsisako suprasti, jog šalia esančių žmonių jausmai ir norai taip pat yra svarbūs; neretai vaikai nori, jog pasaulis suktųsi pagal juos, o kai pamato, jog taip nėra, patiria daug neigiamų emocijų tiek jie patys, tiek aplinkiniai; tuomet vaikams sunku priimti protingas taisykles, padedančias visiems kartu jaustis gerai.
    Iš kitos pusės dar yra likusi ir nemaža dalis tėvų, kuriems sunku pakeisti požiūrį ir išsivaduoti iš buvusio netinkamo auklėjimo modelių.
    Tad pastebėjus, jog buvo per daug nubėgta prie kraštutinumų, manau dabar po truputėlį jau pradedama eiti link ugdymo orientuotą į vaiką, jo vidinį pasaulį, sveikos asmenybės raidą, tuo pačiu mokėjimą bendradarbiauti su kitais, jo emocinį intelektą (,,suprantu save, suprantu tave ir stengiuosi padaryti, jog visiems būtų gerai). Aš, kaip vaikų psichologė, tuo labai džiaugiuosi, kadangi manau, jog tai sveikiausias ugdymas vaiko asmenybei.

  2. Kas lėmė ankstesnį įsitikinimą, jog fizinės bausmės, balso pakėlimas – geriausi būdai auklėti vaikus?

    Tai yra TSRS santvarkos pasekmės.

  3. Kokią žalą daro fizinės bausmės? Psichologinis smurtas? Šaukimas? Draudimai?

Tiek fizinės, tiek psichologinės bausmės yra žalingos vaiko raidai, jo savijautai bei gyvenimo įgūdžių formavimuisi. Tarp pagrindinių priežasčių būtų galima paminėti: slopinamas vaiko kūrybiškumas, iniciatyvumas, savarankiškumas, auginamas pasyvumas, nepasitikėjimas savimi ir kitais, šaldomas tėvų ir vaikų santykis, pats vaikas darosi agresyvus, problemas ima spręsti fizine ar psichologine agresija, baudžiamas elgesys dingsta tik prie žmonių, kurie baudžia, tačiau kitoje aplinkoje elgesys vistiek išlieka.

  4. Vaikų norų ignoravimas?

Šioje vietoje svarbu būtų paminėti, jog bet kokiomis aplinkybėmis neturėtų būti tenkinami visi vaiko norai ,,čia ir dabar“. Išties svarbu mokyti vaiką, jog ne visuomet galime gauti, ką tik norime, kartais reikia palaukti, kartais pataupyti, o kartais apskritai kažkurio noro negalime patenkinti. Tačiau labai svarbu, jog tai būtų daroma su dideliu supratingumu, vaiko jausmų atliepimu, norint ugdyti svarbų vaiko gyvenimo įgūdį, o ne jį nubausti. Svarbu, jog šis mokymas vyktų kalbantis su vaikais, aiškinant, kodėl taip vyksta, priimant jo jausmus bei padedant su jais susitvarkyti.

Jei norų ignoravimas yra naudojamas kaip bausmė, taip pat kaip ir kitos bausmės yra žalinga vaiko asmenybės raidai, be to vaikas ima dar labiau maištauti prieš baudžiatį suaugusįjį, tad įsiveliama į kovą, iš kurios darosi vis sunkiau išeiti.
Šalia to kyla didelis pavojus, jog vaikas tiesiog užsisklęs nuo mūsų, ims vengti išsakyti savo norus ir jausmus.
Ar griežtai nustatytos taisyklės ir ribos yra naudingos vaikui?

   5. Man labai norėtųsi žodį ,,griežtai“ pakeisti į ,,tvirtai“.

Būdami tvirti mes išliekame švelnūs, supratingi, ramūs, tačiau mūsų ribos yra tvirtos, mes tvirtai ir atkakliai laikomės savo žodžio bei veiksmų. Svarbiausia, jog visa tai darome su besąlygine meile ir priėmimu vaikui, siekdami pozityviai ugdyti vaiką.
Tokios tvirtos ribos yra būtinos sveikos asmenybės augimui. Turbūt viena svarbiausių savybių – aiškios ribos suteikia vaikui saugumo jausmo ir tikro pasitikėjimo savimi, išmoko sėkmingai bendrauti ir įsilieti į grupę, neprarandant savo unikalumo.

   6. Mūsų senelių karta neretai bando piršti savo nuomonę, kad šiuolaikiniai metodai išaugins egoistiškas bei narciziškas asmenybes. Ar iš tiesų gali taip nutikti? Kaip rekomenduojama auklėti vaikus, kad šie užaugtų atsakingomis, savimi pasitikinčiomis asmenybėmis?

Kaip aptariau pirmame klausime, iš tiesų mūsų senelių žodžiuose yra tiesos. Jei ugdysime vaiką atsižvelgiant tik į jo norus, jausmus, pojūčius ir kt., nemokant, neparodant, jog šalia esantis žmogus yra nemažiau svarbus, išties vaiko egocentriškumas bus pernelyg didelis, dėl ko visų pirma blogai jausis pats vaikas, o taip pat ir aplinkiniai. Žinoma, labai svarbu, jog šis vaiko mokymas būtų pozityvus, rodant savo meilę ir buvimą šalia, auginantis vidinę motyvaciją.

   7. Kokie auklėjimo metodai yra veiksmingiausi?

Visų pirma pozityvūs. Tie, kurie moko vaiką pažinti ir suprasti save, savo jausmus, norus, pojūčius, tikslus, moko kaip susidoroti su įvairiomis sudėtingomis situacijomis, tuo pačiu moko suprasti, pažinti ir priimti kitą, bendrauti ir įsilieti į grupę, neprarandant savo unikalumo. Tie kurie skatina vaiką pažinti, atrasti ir suprasti vedamam natūralaus vidinio smalsumo. Visgi suaugę yra tie žmonės, kurie turėtų padėti vaikams augti. Negalime leisti vaikui augti pačiam. Jam tai per sudėtinga užduotis. Metodai turi ugdyti vidinę motyvaciją, o ne baimę. Suprantu, skaitant gali atrodyti, kad tai padaryti nėra lengva. Tačiau, galiu užtikrinti, kad tikrai verta.

 

Straipsnis publikuotas ,,Natūralioji medicina”  2017 m. nr. 1

Jums gali patikti:

Bendravimo įgūdžių grupė 12-13 m. paaugliams Vilniuje

ATRASK STIPRYBES IR GALIAS SAVYJE! BENDRAVIMO ĮGŪDŽIŲ GRUPĖ 12-13 M PAAUGLIAMS VILNIUJE   Geriau pažinsi save, sustriprinsi bendravimo įgūdžius, atrasi savo stiprybes ir galias!   …

Skaityti →

Į savo komandą norime pakviesti vaikų ir paauglių psichologą/ psichoterapeutą.

VšĮ ,,Laimingas vaikas’’ – vaikų ir paauglių psichologijos centras, siekiantis teikti aukšto profesionalumo ir kokybės paslaugas vaikams, paaugliams ir jų šeimoms. Veiklą pradėjome 2018 m.  …

Skaityti →

Išeis į darželį ir išsiauklės? Psichologės nuomonė

Kai kurie tėvai laikosi klaidingos nuostatos, jog mažo vaiko auklėti nereikia – tegul pasidžiaugia nerūpestinga vaikyste. Gajus ir dar vienas požiūris – išeis į darželį …

Skaityti →