Psichologė: per sportą – arčiausiai vaiko

„Mokymosi procesą galima padaryti daug tinkamesnį ir priimtinesnį, jei pateiksime jį per tokią patrauklią ir malonią veiklą vaikui kaip sportas“, – neabejoja vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė.

Pranešimą „Kaip ugdyti vaiko emocinį intelektą sportinės veiklos metu“ kovo 21 dieną Kauno „Žalgirio arenoje“ vyksiančiame „Olimpinio švietimo forume“ pristatysianti lektorė apgailestauja, kad šių dienų švietimas Lietuvoje išgyvena tam tikrą chaosą – daugumai pedagogų neaišku, kokie lūkesčiai ugdant vaiką, kokie būdai tinkamiausi vaikams, kaip pagerinti bendradarbiavimą su tėvais, kur gauti pagalbos, kai jiems iškyla sunkumai ir kt. 

„Pastaraisiais metais sparčiai einame prie naujausių pasaulio žinių, kaip ugdyti asmenybę, tuo pačiu nemažai pedagogų ir tėvų turi įpročius iš senesnių laikų, kurie nebepasiteisina šiais laikais. Atsirado priešprieša tarp buvusio ir šių laikų ugdymo. Dažnai pedagogai sako, kad nežino, kuo tikėti, kuriuo keliu eiti. Tai, ką mokėsi universitete dažnai nebepasiteisina, tačiau naujų žinių ir pagalbos jas įgyvendint trūksta.“, – pasakojo M. Karklytė-Palevičienė.

Anot jos, pereinamasis laikotarpis ugdymo srityje itin aktualus ir sporte, nes jis Lietuvoje dažniausiai suprantamas kaip rezultato siekimas, konkurencija, kur atsiranda erdvės grubumui ir arogancijai.

Jei norime ugdyti žmogų, svarbu būti jo pasaulyje. Sportas vaikams yra labai artimas. Ikimokyklinukai ar pradinukai savaime labai aktyvūs – nori bėgti, kažką daryti, tapti futbolininkais, krepšininkais, šokėjais, plaukikais, karatistais, šauliais ir kitais sportininkais. Per tai galime „prieiti“ arčiausiai vaiko.

Juk viena yra pasiūlyti vaikui nuobodžią veiklą, o kita – „eime pažaisti fūlę į stadioną“. Vargu ar pasodinę vaikus į suolus ir pradėję pasakoti moralus, kaip reikia būti kantriems, daug pasieksime. Visai kas kita, jei kantrybę ugdysime sportuojant“, – tęsė vaikų psichologė.

Paprašyta įvardinti, kokios šiuo metu ugdyme opiausios problemos, pašnekovė pirmiausiai pabrėžė poreikį pedagogams įgyti naujų žinių ir įgūdžių. Tai neturėtų skambėti kaip kaltinimas, norėčiau pakviesti pedagogus augtu visiems kartu. Tikiu, jog dirbdami su vaikais stengiamės daryti, kas geriausia. Tad einant laikui ir esant galimybei gauti naujų žinių, tai puiki proga visiems augti ir tobulėti.

Kitas dalykas – ugdymas ir švietimo sistema šiuo metu nėra pritaikyti vaikams ir jų poreikiams. Jie susodinami į suolus, turi ramiai sėdėti ir nejudėti, dažnai mokosi pagal pasenusias ugdymo programas, kas kelia ir pasipriešinimą, ir nuobodulį. Tokiu būdu informaciją daug sunkiau perteikti“.

M. Karklytė-Palevičienė taip pat atkreipė dėmesį į dar vieną ugdymo bėdą – rezultato siekimą.

„Dažniausiai nesvarbu, kaip vaikas jaučiasi per akademinių įgūdžių pamoką – „iškalė“, kad ir per jėgą, sukąstus dantis, didžiausią paniką ir stresą, bet jei gavo 10 balų, sakome „valio“. Bet ar tai kažką duoda žmogui? Tikrai ne. Vaikas patiria daug negatyvių jausmų, kurių pasekmės gali būti labai skaudžios“, – pastebėjo ji.

Lektorė prisiminė per vienus mokymus išgirstą kritišką tėvų atsiliepimą, kai buvo kalbama apie motyvuoto vaiko auginimą, nesėkmės baimės neįvarymą, paskatinimą. Tų tėvų žodžiais, kam „cackintis“ su tais vaikais – jie juk nori užauginti savo vaiką „aukštesnį nei vidutinį“.

„Atrodo, visai nesvarbu, kaip vaikas jaučiasi, svarbu kažkokie reitingai, rezultatai. O kas pamatuos, kuris vaikas aukštesnis, kuris – žemesnis. Aišku, pats vaikas jaučiasi blogai. Gali atsirasti sveikatos problemų, krenta motyvacija. Kai esame vertinami tik už pasiekimus, mažėja mūsų savivertė“, – toliau pasakojo vaikų psichologė.

Pašnekovė pateikė ir ironišką pavyzdį: „Mano ūgis yra 159 cm, ir jei kažkas norėtų, kad paaugčiau iki 170 cm, gal jiems kažkaip pavyktų mane ištempti, bet nuo to aš nei sveika, nei laiminga nebūčiau“.

VšĮ „Laimingas vaikas“ įkūrėja ir vadovė įvardino dar vieną problemą – visuomenė priešina pačius vaikus. „Jei lyginame – tas blogas, tas geras, atsiranda priešprieša. Sakome, kad norime bendrybės ir vienybės, tačiau nuo mažų dienų įdiegiame susiskaldymą“, – sakė ji.

„Pamenu kai buvau šeštokė, galėjau įvykdyti visus normatyvus per kūno kultūrą išskyrus šuolį į tolį iš vietos. Man niekaip nepavykdavo. Įstrigo, kai mokytoja sakė: „Kas tau yra, ko tu nenušoki, sesė taip gerai nušoka, ko tu negali?“. O mano trim metais vyresnei sesei pastangų nereikėjo, ji lankė lengvosios atletikos treniruotes. Gal tai manęs kaip asmenybės neįtakojo, bet tuo metu jaučiau didelį nusivylimą ir pyktį ant kitų“, – pasakojo ji.

Ką galėtų suaugę padaryti, jei išties reikia paskatinti vaiką pasiekti geresnį rezultatą? Puikiai tiktų, jei pasakytume ,,Aš matau, kaip tu stengiesi, šaunuolė! Pabandyk pasistengti dar truputį labiau! Tikiu, kad kitą sykį tikrai pavyks geriau!“ Tokiu būdu mes sumažintume įtampą, padidintume motyvaciją ir tai leistų pasiekti geresnį rezultatą vaiko galimybių ribose.

Turbūt tuomet kyla klausimas, o kaip elgtis, reaguoti pedagogams, kai vaikai atsikalbinėja, elgiasi išsišokančiai, nenori laikytis taisyklių, vengti jiems nepatinkančių užduočių ir pan.?

Pabandysiu pateikti kelias rekomendacijas.

Visų pirma, svarbu, jog mokytumėmės neįsileisti į kovą su vaiku dėl galios. Būtų vertinga, jei galėtume giliai įkvėpti, iškvėpti ir prisiminti, jog prieš mus stovi vaikas, o mes esame suaugęs.

Vaikas taip elgiasi ne veltui. Galbūt jis laiku negavo reikiamų pamokų, pagalbos, galbūt jis viduje išgyvena didžiulį skausmą ar tuštumą. Ar galime dėl to ant jo pykti, jį kaltinti?

Tačiau tuo pačiu turime brėžti tinkamo elgesio ribą, parodyti, jog toks elgesys yra nepriimtinas. Svarbu, jog tai darytume be fizinio ir emocinio smurto.

Vien tai, jog mes reaguosime ramiai ir supratingai, tikėtina, jos vaikui padės taip pat tapti ramesniu.

Galime pasakyti ,,Jonai, aš matau ir suprantu, jog šios užduoties daryti nenori. Man taip pat būna, jog ne viską noriu daryti. Tačiau tu žinai, jog mūsų taisyklės yra tokios, jog turime atlikti visas užduotis. Primenu, jog užtaisyklių nesilaikymą laukia…“ 

Šioje vietoje turime turėti iš anksto aptartas pasekmes (pvz. praleisti mėgstamą žaidimą, ramiai pasėdėti ant suoliuko, atlikti papildomas užduotis ir pan.)

Taip pat puikus būdas iš anksto su vaikais susitarti – kas tinkamai laikosi užsiėmimo taisyklių, jo gale turi laiko žaisti mėgstamą laisvą žaidimą ar pan.

O vieną svarbiausių akcentų norėčiau uždėti: labai svarbu, jog pastebėtume, emocingai pagirtume ir įvertintume, kai vaikai stengiasi, tinkamai elgiasi, atlieka užduotis, klauso pedagogo ir pan. Ar nenutinka taip, jog mes tinkamą vaikų elgesį laikome ,,savaime suprantamu“, o pastebime, suteikiame emocijų tik tada, kai jie ima laužyti taisykles?

Neretai vaikai taip ima elgtis norėdami pasirodyti prieš draugus, įgyti galių, gauti dėmesio. Kuo daugiau šiuos dalykus vaikas gaus pozityviame kontekste, tuo mažiau norės elgtis netinkamai.

Ką daryti, kad situacija Lietuvoje pasikeistų? Pasak vaikų psichologės, pirmiausiai galime pradėti domėtis naujomis ugdymo priemonėmis, metodikomis, santykio kūrimu su vaiku, nes tų žinių pasaulyje labai daug.

„Pamatysime, kad tie ugdymo būdai yra gerokai efektyvesni. Tai nereiškia, kad neturime laikytis taisyklių ar disciplinos, bet vaikas tai daro su gera savijauta ir neverčiamas iššokti aukščiau savo bambos. Po truputį galime kurti pozityvesnę visuomenę, santykį su sportu ir sportine veikla“, – teigė būsimo „Olimpinio švietimo forumo“ lektorė.

Straipsnis publikuotas LTOK puslapyje: http://www.ltok.lt/naujienos-ir-media/aktualijos/show/psichologe-per-sporta-arciausiai-vaiko