Raidos terapeutė: kas svarbiausia auklėjime iki 3 ir iki 7 metų

Dažnai girdime, kaip tėvai sako: „Užaugs, tada ir auklėsime, ko norėti iš tokio mažiuko, tegul pasidžiaugia vaikyste.“ Ir džiaugiasi vaikyste, kol vieną gražią dieną gimdytojai supranta, kad taip gyventi nepaprastai sunku, sako raidos terapeutė, psichologė, Laimingasvaikas.lt įkūrėja Milda Karklytė-Palevičienė.

Anot jos, tuomet ir susiduriame su didžiausia problema: ateina tėvai pas psichologą su jau ūgtelėjusia atžala ir sako: „Nesusišnekame, dabar jau norėtume auklėti.“ Suprantama, kad vaikas nepasiduoda auklėjimui, kaip suaugusieji įsivaizdavo, kaip tikėjosi. Mažyliui nepaprastai sunku, nes jis visą savo gyvenimą gyveno vienaip, bet staiga jį pradeda „laužyti“. Jis tam priešinasi, nes iki tol gyveno kaip kunigaikštis. Juk jis pasaulį supranta tik per tai, kas vyksta jo šeimoje.

Image result for children with a crown

Vaikelis savo galvoje nesąmoningai susidėlioja pasaulio modelį, o jam staiga sviedžia: „Ne, pasaulis yra kitoks, nuo šiol tu gyvensi kitaip.“  Čia ir prasideda didžiausios problemos, nes galvoje tvyro sumaištis. Pavyzdžiui, itin globėjiški gimdytojai viską darė už jį arba, priešingai, atsipūtę tėvai tiesiog viską leido. Anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai gyventi palaidoje baloje nebeįmanoma, ir tėvai dažnai tampa savitais agresoriais, nes juos apima visiškas bejėgiškumas ir beviltiškumas, kai pabando nubrėžti ribas. Įsivaizduokite vaiko situaciją – gyvena sau dinderį mušdamas, tačiau staiga jį ima pulti ir liepia elgtis atvirkščiai.

Asmenybė iki 3 ir 7-erių metų

Manoma, jog pagrindinis vaiko asmenybės branduolys susiformuoja iki 3 metų. Dėl to klasikinės psichologijos atstovai sako, kad mažyliui iki 3 geriausia augti su tėčiu ir mama. Tai ypač aktualu, jei greta nėra privačių darželių ir tėvai negali rinktis pedagogų, vertybių. Iki 3 metukų pasąmonėje formuojasi elgesio, asmenybės savybių modeliai, smegenų veikla, jų jungtys, nuo to labai priklauso, koks ateityje bus mažas žmogutis. Jeigu nėra kitų išeičių ir tenka atiduoti savo vaiką į kitų rankas, turime iki smulkmenų žinoti, kas ir ką su juo veiks.

Antrasis asmenybės formavimosi etapas vyksta iki 7 metų. Jeigu dėl kažkokių priežasčių praleidome šiuos svarbius raidos etapus, vėliau apšlifuoti vaikelio charakterį bus galima, bet nelengva: teks su juo daug dirbti, taikyti intensyvią terapiją. Po šių dviejų laikotarpių – iki 3 metų ir iki – 7 metų, vaikas, jo vidiniai elgesio modeliai iš esmės smarkiai nebesikeičia. Tuo metu susiformuoja visi pagrindiniai dalykai, pavyzdžiui, kaip mergaitė ar berniukas reaguos į konfliktus: puls, slėpsis ar bandys nesutarimą kažkaip išspręsti.

Kaip mažasis spręs problemas: atsisės ir ašaras lies, laukdamas, kol kažkas ateis ir padės viską sutvarkyti; kaltins visus aplinkinius ar pats gebės išspręsti iškilusią problemą ir t. t. Užduotis mažesniam – kaip pasiimti žaisliuką, kuris, tarkime, užkrito už sofos? Gal jis pats bandys jį išsitraukti, o galbūt verkdamas reikalaus, kad tai padarytų kiti. Net kūdikis galvoja, kaip išspręsti uždavinį, kai siekia barškučio. Mes turime skatinti jį patį pasiimti – pašliaužti, paropoti ir pačiupti. Jau nuo tokio amžiaus svarbu, kad lėliukas suprastų, jog gali pats.

Augant vaikui, auga ir jo rūpesčiai. Taip pat formuojasi modelis, kokius bruožus jis savyje ugdo – ar bus aukos pozicijoje, ar agresoriaus, ar ieškos visaverčių santykių, ar norės, kad juo tik rūpintųsi ir tik jo klausytų. Tuo metu formuojasi konstrukciniai ir elgesio modeliai – kaip bus elgiamasi tam tikrose situacijose. Vystosi vaiko santykis su emocijomis, jo suvokimas, ar emocijos yra normalus dalykas, ar galima jas reikšti, ar reikia jas slėpti, jų gėdytis; ar nebūsime atstumti dėl savo jausmų; ar rodyti emocijas yra saugu?

Ar pasaulis saugus?

Nuo gimimo iki vienerių formuojasi pamatinis žmogaus saugumo jausmas, priklausomai nuo to, ką vaikas jaučia, kaip į jį reaguoja aplinka.

Image result for baby and mother

„Aš toks mažas ir bejėgis, savęs, kaip atskiro asmens, dar neatskiriu nuo mamos (tai įvyksta maždaug tada, kai kūdikiui sukanka vieneri). Naujagimis saugumą pasitvirtina jausdamas, kaip mama, tėtis reaguoja į jo verkimą, t. y. į jo pagalbos šauksmą, nes vienintelė jo kalba – verkimas. Ar mama supranta, kada reikia pakeisti sauskelnes? Kada aš alkanas? Kada man šalta ar karšta? Jeigu aš verkiu, ar yra žmogus, sureaguojantis į mano poreikius?

Jeigu lėliukas jaučia, kad jo poreikiai patenkinami, į juos reaguojama su kantrybe ir meile, tuomet formuojasi pats stipriausias pamatinis saugumo jausmas: jis ima suvokti, jog šis pasaulis yra saugus. Priešingu atveju, ypač kai vaikelį pirmosiomis dienomis ar net valandomis palieka vieną, tai gali virsti įvairiomis problemomis.

Teko konsultuoti vieną berniuką, paliktą tikrosios motinos vos jam gimus. Jį atvedę įtėviai iš tiesų yra mylintys ir rūpestingi, bet vaikelis jaučia tokią baimę ir nesaugumo jausmą, kad iš to kyla didžiulių problemų. Užteko kelių pirmųjų gyvenimo dienų, kai jis buvo paliktas mamos, ir tas nesaugumo jausmas atsiliepia iki pat dabar, kai jam jau septyneri.

Žinoma, itin svarbus ir kūdikio laukimo tarpsnis, kol jis įsčiose: jeigu jis nelaukiamas, tas jausmas išlieka vaiko viduje. Negerai, jeigu tėvai nereaguojantys, senovinių pažiūrų – išsiverks, plaučiams gerai ir pan. Tai netiesa – jei naujagimis verkia ir nesulaukia dėmesio, jis yra traumuojamas.

Neužgesinti savarankiškumo noro

Apie pirmuosius metus pradeda formuotis savarankiškumas, todėl labai svarbu vaikui kuo daugiau leisti daryti ir išbandyti pačiam. Reikia suteikti galimybę kažką nuveikti pačiam ir nepulti tenkinti kiekvienos jo užgaidos, paduoti žaislų, mažyliui vien žvilgtelėjus jų pusėn. Kiekvienas turi prigimtinį norą – padaryti pats, tik tėvai kartais tai nugesina.

Kai vaikas eina ir tyrinėja, o jam neleidžia ir užkerta bet kokius kelius, jis galų gale nustoja tą daryti. Suaugusieji tam ir yra, kad užtikrintų saugumą ir paskatintų tyrinėti pasaulį. Jei mažylis pritingi, reikia jį savitai žaismingai, įdomiai stumtelėti. Kai vaikas atsistoja ant dviejų kojyčių, būtina jam padėti tyrinėti pasaulį, nebarti už nesėkmes, na ir kas, kad kažkas sudužo, nukrito. Kitaip jis nepažins savo aplinkos.

Neretai tėvai dėl šventos savo ramybės, kad tik ko nors nepridarytų, įkiša į rankas planšetę, kad padūkėlis tik sėdėtų ir nekvaršintų galvos. Vienerių metų vaikiukas jau nebeturėtų tik rėkdamas reikalauti ką nors paduoti, paskui jis išaugs į individą, kuris tik reikalaus: „Duok! Man reikia!“ Jei vaikas stengiasi, nori ką nors padaryti, bet jam nepavyksta, tuomet padėkite jam, kitaip jis, ištiktas nesėkmės, o gal dar ir bijodamas tėvų bambėjimo, girdėdamas: „Vėl tau padėk, vėl lakstyk paskui tavo užpakalį“, tiesiog nustos kažką imti ir daryti pats.

Būtent pirmaisiais metais formuojasi savarankiškumas – pagal savo galimybes adaptuotis gyvenime ir kuo labiau būti nepriklausomam nuo kito žmogaus.

Kantrybės treniruotės

Kantrybė, pakantumas, nesėkmės priėmimas taip pat išugdoma iki trejų metų. Kiekvienas mūsų turime kantrybės potencialą, t. y. skirtingo jautrumo nervų sistemą. Jeigu mažylis stato bokštą ir jam nepavyksta, jis ima niršti, kad daugiau to nedarys. Tėvų požiūris šiuo atveju itin svarbus, turime ramiai priimti vaiko emocijas ir kantriai skatinti bandyti dar kartą. Jei tėvai pastatys už vaiką ir dar pasidžiaugs: „Kaip tu gražiai pastatei!“, mažasis supras, kad rėkdamas ir nieko nedarydamas jis gali pasiekti, kad bokštas „pasistatytų“ pats.

Kitas scenarijus – kai tėvai ima pykti ant vaiko už jo emocijas – bausti, barti, taip vaikas mokosi, jog emocijas reikia slėpti, o įvairios veiklos darosi vis mažiau įdomios. Pažiūrėkime, kaip mes mokome vaikus rengtis ar autis. Kai atžala bando pataikyti koją į batą, tėveliai, netekę kantrybės, patys paima ir apauna. Tėvams taip lengviau ir patogiau, tačiau nei kantrybė, nei įgūdžiai vaikui neugdomi. Pažiūrėkite, kiek suaugusiųjų linkę isterikuoti po pirmosios nesėkmės, o viskas iš ten – iš vaikystės. Kaip mes reaguojame į nesėkmę?

Paimkime to paties bokšto statybą. Sugriuvo bokštas, įgarsinkite vaiko jausmus: „Aš suprantu, kad tau pikta, visiems taip pasitaiko, jei nori paverkti – gali, kai nusiraminsi, bandyk iš naujo, aš tau padėsiu, jei reikės.“ Kai, sutelkus kantrybę ir pastangas, statinys pavyksta, būtinai pagirkite: „Tu pasistengei ir tau pavyko, šaunuolis!“ Vaikas tarsi įgyja tam tikrą galią – jis supranta, kad pasistengus vis tiek galų gale pavyksta, nereikia rėkti ir draskytis, nebūtina mesti veiklos, galima įveikti savo jėgomis. Tėvai ateis į pagalbą, kai būtinai prireiks.

Pagrindinė taisyklė turėtų būti tokia: ne suaugusieji padaro už vaiką, o jį patį skatina tai atlikti. O tėvai bus saugus meilės ir šilumos uostas, visada padės, kai reikės. Taip išmokote savo mažiuką priimti ir įveikti nesėkmes, ugdote kantrybę ir pakantumą. Iš kelinto karto pavyks vienas ar kitas vaiko veiksmas, taip pat priklauso nuo tėvų.

Įdomiausia tai, kad pirmi dažniau pasiduoda ir nuleidžia rankas patys suaugėliai, o ne jų atžalos. Ir negerai daro, rodydami tokį pavyzdį. Dvimetis ar trimetis jau turi mokėti palaukti ir mokytis būti vis kantresnis. Svarbu, jog tėvai mokytų vaiką jam tinkamais ir suprantamais būdais, o ne verstų vaiką naudodami agresiją. Nenorėčiau, jog tėvai išsigąstų, kad jei jau pavėlavo, vaikas bus toks ir nieko nebepakeisi. Viskas įmanoma, tik teks įdėti daugiau pastangų, gali tekti kreiptis į specialistus.

Publikuota žurnale „Tavo vaikas“. Nuoroda į straipsnį: https://bit.ly/2QEET8p