Neretai tėvai įsitikinę, kad tinkamiausias būdas sukurti tvirtą ryšį ir įgauti vaiko pasitikėjimą – tapti geriausiu jo draugu. Psichologė Milda Karklytė-Palevičienė teigia, jog buvimas geriausiais vaiko draugais – tik vienas iš tėvų vaidmenų atžalos gyvenime.

Tėvams verta būti geriausiais vaiko draugais. Tačiau bendraudami su atžala jie turėtų kaitalioti vaidmenis. Mat atliekant vienintelį vaidmenį vaikas negaus visų tų gerų dalykų, kuriuos turėtų gauti iš gimdytojų. Išskiriami trys pagrindiniai vaidmenys: draugai, ugdytojai ir besąlyginės meilės davėjai.

Draugai. Tam tikrose situacijose tėvams tikrai verta būti geriems vaiko draugams. T. y. žaisti kartu, fantazuoti, svajoti, užsiimti įdomia veikla. Taip jie nusileidžia į tą patį lygmenį kaip ir vaikas. Jei vaikui 2 m., žaidžia dvimečiams būdingus žaidimus, jei 5-metis, pasineria į mažojo pasaulį, užsiima jam svarbia ir aktualia veikla.

Ugdytojai. Pasitaiko situacijų, kai tėvai negali būti vien tik draugai ir turi perimti ugdytojo vaidmenį. Kai gimdytojai ir vaikai yra draugai, jų santykis lygiavertis. Visgi tėvai, ugdydami atžalą, turi daugiau žinių, tad jai perduoda įgūdžius ir visą pasaulėžiūrą. Jie yra brandesni, sąmoningesni ir atsakingesni, todėl suvokia ir mato, kokios savybės būdingesnės vaikui, nubrėžia tinkamas elgesio ribas, moko suprasti savo ir kitų emocijas bei tinkamai jas reikšti. Svarbu, kad tėvai ugdytų vaiką pozityviai, empatiškai ir šiltai. Pasakymas „esame labai geri vaiko draugai“ galėtų būti suprantamas labiau perkeltine prasme, norint parodyti, kad jų santykis gražus ir šiltas. Tai nebūtinai rodo, kad tėvai ir vaikai stovi ant to paties laiptelio kaip lygiaverčiai.

Besąlyginės meilės davėjai. Kuo jie skiriasi nuo lygiaverčio draugo? Tarkime, draugams, kurie pyksta, reiškia neigiamas emocijas,negražiai kalba ar mušasi, vaikai arba atsako tuo pačiu, arba vengia nemalonios situacijos. Tačiau tėvai elgiasi kitaip. Jie lieka kantrūs, supratingi, empatiški, neatsako vaikui tuo pačiu ir nepalieka jo vieno. Tėvai palaiko atžalą ir mokosi, kaip visa tai įveikti, bet patys neperima neigiamų emocijų. Toks santykis yra labiau emociškai vienpusis. Šiuo atveju tėvai daugiau duoda, negu ima. Besąlyginės meilės ir šilumos negalima maišyti su auklėjimo, ribų nebuvimu, chaotišku auklėjimu ir vaiko egocentriškumo skatinimu. Tėvai, besąlygiškai mylėdami ir priimdami vaiką, prireikus gali vartoti žodžius „ne“ arba „reikia“, taip pat imtis kitų ne  visada džiuginančių ugdymo priemonių.

Lygiavertis santykis, kai tėvai ir vaikai yra draugai, irgi turi minusų. Tikėtina, kad vaikas neįgis jam svarbių asmeninių savybių, kurių reikės paaugus, o jų neturėdamas patirs sunkumų ateityje. Tinkamų ribų nebuvimas, chaotiškas auklėjimas skatina nesaugumą, mažesnį pasitikėjimą savimi. Jei tėvai draugiškai elgiasi su atžala, užima visus tris vaidmenis, viskas puiku ir siektina. Tačiau jei tik lygiaverčiai draugai, daug pliusų nėra. Galbūt vaikas norės daugiau leisti laiko su tėvais, tačiau ilgainiui išryškės neigiamų pasekmių.

Kai vaikai vengia artimesnio ryšio

Svarbiausia – aiškintis, kokios to priežastys. Vaikai iš prigimties nori ryšio su tėvais ir to stipriai siekia. Be abejo, vieni yra iniciatyvesni, kiti ramesni, tačiau nė vienas mažylis to neatsisako be priežasčių. Kodėl vaikas užsidaro savyje ir nemezga artimesnio ryšio? Gali būti, kad jis pernelyg kritikuojamas. Galbūt atžala jaučiasi neišgirsta, o gal tėvai iš jos juokiasi? Jei vaikui tai išties svarbu ir reikšminga, giliai širdelėje lieka nuoskauda. Galbūt auklėjama baudžiant ar grasinant. Arba vaiko norai, poreikiai ir jausmai neišgirsti, nuneigti, užgožti ir pan.

Derėtų stengtis gvildenti tas priežastis: stebėti vaiką, kalbėtis, žaisti žaidimus, kurių metu atžala vaidintų, rodytų, modeliuotų situacijas, iš kurių tėvai galėtų suprasti, kas vyksta širdelėje. Išsiaiškinus vertėtų koreguoti silpnąsias vietas. Normalu ir žmogiška, jei tėvai daro klaidų. Tačiau nevertėtų užklimpti vienoje vietoje. Svarbu nenuleisti rankų ir stengtis taisyti klaidas bei spręsti problemas. Stengiantis, ieškant atsakymų ir judant mažais žingsneliais tikrai galima pasiekti puikių rezultatų.

Sveikiausi santykiai

Bendraujant su vaiku svarbiausia jį perprasti. Vadinasi, tėvai turėtų stebėti, stengtis pažinti, suprasti skirtingose situacijose ir santykiuose, suvokti giliausią poreikį, kodėl pasireiškia tam tikras elgesys, jausmai ir tuomet aktyviai reaguoti, gebėti perimti skirtingus vaidmenis. Kai tėvai žaidžia, svajoja, išdykauja, dūksta, juokiasi, dalijasi savo mintimis ir jausmais, jie draugauja su vaiku. Kai moko atžalą, perteikia patirtį, suteikia galimybę įgyti svarbių asmeninių savybių – ugdo. Tai svarbu daryti pozityviai ir empatiškai. Kai vaikui reikia apkabinimo, nuraminimo, tiesiog buvimo šalia, reikėtų būti šiltu besąlyginės meilės šaltiniu. Kaip jau minėta, besąlyginė meilė yra visur ir visada, įgimta tėvams, bet kartais to jaukaus glėbio norisi labiau.

Svarbiausias tikslas – glaudus ryšys, lydintis per visą bendrą gyvenimo kelionę. Žinant tikslą ir kryptį keliauti lengviau. Reikia leisti sau klysti, būti gyvais žmonėmis, kuriems visko pasitaiko ir ne visuomet pavyksta elgtis taip, kaip norėtųsi. Tėvai turėtų dėti pastangas, kad užmegztų visavertį santykį su vaiku. Šioje kelionėje, eidami nors ir mažais žingsneliais, tėvai tikrai gali pastebėti, kaip keičiasi jų ir vaiko savijauta, visa šeimos atmosfera.

ĮDOMU:

• Tinkamiausias būdas skatinti norimą vaiko elgesį – šeimoje rodyti gerą pavyzdį.
• Kuriant darnius santykius su vaiku būtina kuo dažniau rasti bendrų užsiėmimų. Net ir kelios dienos, praleistos kartu, bet užsiimant skirtingomis veiklomis, nebus tokios naudingos kaip vienas vakaras kažką veikiant kartu.
• Tėvai turėtų suprasti, kad sumažėjęs paauglio noras draugauti yra natūralus. Šiuo laikotarpiu reikia stengtis priimti vaiką tokį, koks yra.
• Amerikietis psichologijos profesorius Davidas J. Bredehoftas mano, kad buvimas geriausiu vaiko draugu yra ne kas kita kaip jo lepinimas.

Straipsnis publikuotas žurnale „Prie kavos”.