Vaikų ir tėvų laisvalaikis: kur riba tarp pramogų, meno bei patyčių

Tėvai savo atžaloms nori skirti kuo daugiau laiko, meilės ir gerų emocijų. Būtent iš to gimsta noras vaikus fotografuoti, vesti juos į grožio konkursus ir kartu linksmintis. Tačiau psichologai perspėja, kad ne visos tėvų sugalvotos pramogos vaikams kelia tik džiaugsmą. Negana to, jos gali turėti ir neigiamų pasekmių ateityje.

Kam linksma, o kam – ne

Vis dažniau socialiniuose tinkluose vienas iššūkis keičia kitą. Visai neseniai internete buvo paplitę filmo „Bird Box“ išprovokuoti vaizdo įrašai, kur žmonės po įvairias erdves vaikšto užsirišę akis, tokiu būdu sukeldami sau pavojų. Šiuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose pasklido naujas iššūkis: sūrio riekelės mėtymas į vaikų veidus ir jų reakcijos filmavimas. Ar tai iš tiesų tik „nekaltas“ pokštas?

Vaikų psichologė Simona Velikienė portalui LRT.LT sakė, kad į visą šią situaciją reikėtų pažiūrėti iš vaiko prizmės.

„Suprantu, kad tai tėvams yra linksma pramoga, tačiau greičiausiai mažam, dar negalinčiam apsiginti vaikui, kuris jaučia į jį mėtomus tam tikrus daiktus, šiuo atveju sūrį, ir nesupranta, kas vyksta, dėl to yra nemalonu. Be kita ko, visa tai dar ir nufilmuojama. Pagalvokime, ar mes norėtume, kad kas nors taip elgtųsi su mumis? Pavyzdžiui, kad ir norėdami gero, mus pašieptų ir įdėtų vaizdo medžiagą į internetą. Greičiausiai mes nesijaustume labai gerai, o šiuo atveju kalbame apie kūdikį, kuris yra priklausomas nuo tėvų. Tad natūralu, kad jo viduje kyla neigiami jausmai“, – kalbėjo psichologė.

S. Velikienės teigimu, nors kūdikis iki galo gali ir nesuprasti įvykusios situacijos, tačiau jo viduje formuojasi tam tikri modeliai ir užsifiksuoja tam tikri jausmai. Todėl tėvai, siekdami papramogauti ar tiesiog populiarumo, ir visai nieko blogo nenorėdami, vaikų viduje gali sukurti negatyvių pojūčių.

Anot jos, vaikai tinkamo elgesio modelio mokosi būtent iš tėvų, todėl jiems vėliau gali atrodyti, kad draugiškai pasišaipyti iš kito, nors kitam tai gali būti ir nemalonu, yra tinkamas dalykas. Vėliau tėvai gali pykti ant savo taip besielgiančios atžalos ir nesuprasti jo elgesio priežasčių.

Į „pramogų“ sąrašą, kurios svarbios tik patiems tėvams, galima įtraukti ir kūdikių lenktynes, kur pagrindinį vaidmenį užima dar nevaikščiojantis kūdikis.

„Vaikučiai nelabai supranta šio žaidimo prasmės, todėl per lenktynes jie dažnai verkia, nes aplinkui būna didelis chaosas. Taigi jei vaikui ši pramoga nesuteikia malonumo, kodėl ja reikia užsiimti? Pirmiausia tėvai ugdydami vaiką turėtų suprasti, kad jis yra asmenybė, todėl jo neturėtų paversti savo įrankiu emocinėms, santykių problemoms spręsti ar įrankiu pasilinksminimui. Jeigu mes linksminamės, tai turi būti linksma visiems. Juk to mes ir mokome vaiką. Jeigu linksma vienam, o kitam – liūdna, tai nėra juokas, o netinkamo elgesio pavyzdys“, – akcentavo  S. Velikienė.

Vaikas neturi tapti įrankiu

Kai kurių vaikų neatsiejama jaunų dienų gyvenimo dalimi tampa įvairūs grožio konkursai, kurie yra pakankamai paplitęs reiškinys. Anot psichologės, labai retai susimąstoma, kokį poveikį tai gali turėti vaikams.

„Paprastai tokiuose konkursuose vaikai yra daug pridažomi, aprengiami kaip suaugusieji ir pan. Tad mes tarsi transliuojame vaikui tam tikrus standartus, koks turi būti žmogus, kokia turi būti moteris, kaip ji turi atrodyti, kad būtų mylima ir priimta. Todėl tai gali formuoti negatyvius psichologinius pojūčius vaiko viduje, kurių vienas yra kompleksai. Jei nuo mažų dienų bus skatinamas dirbtinis grožis, tikėtina, kad vaikas jausis mažiau pasitikintis savimi, savo vidinėmis savybėmis, nes giriamas už grožį, o ne už jo asmenines savybes ar pozityvias pastangas“, – kalbėjo S. Velikienė.

Jos tikinimu, didžiausias dalyvavimo grožio konkursuose pavojus yra tas, kad iš vaiko yra atimama vaikystė. Šiuo atveju, kaip ir prieš tai, ankstyvą vaikų įtraukimą į grožio pasaulį psichologė vadina didesniu tėvų, o ne vaikų noru.

„Tėvai galbūt nori pasipuikuoti savo vaikais, matyti juos gražius ir tokiu būdu kompensuoti savo neišpildytas svajones arba dabartinius emocinius sunkumus. Vaikai turėtų priimti savo kūną tokį, koks jis yra, turėti teisę į pilnavertę vaikystę ir sveikos asmenybės vystymąsi“, – pabrėžė S. Velikienė.

Tikėtina, ne vienam internete teko pastebėti įvairias tėvų platinamas nuotraukas, kuriose užfiksuotos jų atžalos. Vienose vaikai ištaigingoje aplinkoje, kitose – meniškai įamžinamos jų miego valandos, trečiose – jie išpieštais veidais ir pan. Būtent pastarosios neretai patenka į skyrelį „juokingos“.

„Jei mes fotografuojame ant vaiko užpakaliuko nupieštą moliūgą, tai klausimas, kokia visa to meninė, kūrybinė bei emocinė vertė. Kažin, kaip jaustųsi vaikas po penkerių, dešimties ar penkiolikos metų, žiūrėdamas į tokias nuotraukas“, – svarstė S. Velikienė.

Jos manymu, tokios nuotraukos gali gimti iš tėvų dienos emocijos, noro papramogauti, todėl tokiu atveju vaikas tampa įrankiu, kuris teikia tam tikrą pasitenkinimo jausmą. Kita vertus, pašnekovė neįžvelgia nieko blogo, jei vaikas yra fotografuojamas miegantis, gražiai aprengtas, nes tokios nuotraukos iš tiesų gali turėti išliekamąją vertę ir po daugelio metų gali tapti jaukiu prisiminimu.

Taigi vertėtų savęs paklausti, koks yra tikslas: papramogauti ir praskaidrinti dieną pasinaudojant bejėgišku vaiku, kas yra netinkama, ar norima sukurti asmeninį prisiminimą, galbūt pasidalinant juo su artimiausiais žmonėmis. Mes mokome vaikus apie tai, kokių kūno dalių negalime kitiems rodyti ar kitiems liesti, tačiau patys tėvai nudažo vaikų sėdmenis kaip moliūgus ir kelia nuotraukas į internetą siekdami sukelti sau pramogą. Kaip jau minėjau, nereikia pamiršti, kad vaiko viduje užsifiksuoja tam tikros neigiamos emocijos, tėvų požiūris ir jų elgesio modelis“, – kalbėjo vaikų psichologė.

Audinga Satkūnaitė, LRT.lt

2019.03.06